G. Grušas: kai yra pavojus Lietuvai, žmonės atranda savo tapatybę

„Man atrodo, viskas kartojasi – kai yra pavojus Lietuvai, žmonės atranda savo tapatybę, šaknis ir yra pasirengę ne tylėti, o padėti savo kraštui“, – įsitikinęs G. Grušas.

– Gimėte JAV, Vašingtone. Iš pradžių rinkotės studijuoti matematiką ir informatiką, tik vėliau – kunigystę. Kaip įsitraukėte į lietuvių išeivijos veiklą?

– Įsitraukiau nuo pat pradžios, nes mano tėvai per karą buvo išskirti. Mama ir sesuo į Ameriką atvažiavo tik 1960 m. Augome tarp labai plataus žmonių tinklo. Tai buvo ir generolas Stasys Raštikis, poetai Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis, politikai. Kai augome, mums buvo įdiegtas laisvos Lietuvos siekis. Visa aplinka tuo gyveno, buvome taip formuojami ir, būdami gimnazijoje, pradėjome dalyvauti protestuose, turėti politinį supratimą.

– Jums teko vadovauti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai?

– Taip, ten organizavome įvairius mažus ir didelius protestus. 1984 m., kai buvo nušautas korėjiečių lėktuvas, turėjo būti olimpiada, mes ruošėmės sovietų komandos atvykimui į Ameriką, Los Andželą.

Prieš daug metų buvo įvykęs vienas incidentas Kanadoje, Monrealio olimpiadoje. Iš Rytų kraštų pabėgo vienas sportininkas ir Kanados policininkai slapčia bandė grąžinti jį kraštui, kad nekiltų skandalas. Kad būtų to išvengta, okupuotų kraštų atstovai Los Andžele suorganizavo tinklą saugių namų – jei koks nors sportininkas per 1984 m. olimpiadą norėtų pabėgti, mes jį galėtume paslėpti.

Tuomet dienai ar dviem galėtume sukviesti spaudos konferenciją, išplatinti tai, kad šis žmogus iš okupuoto krašto nori laisvės, taip valdžiai nebūtų lengva jį sugrąžinti. Tokie dalykai buvo mūsų kasdienė duona.

– Papasakokite apie 1985 m. vykusį Pabaltijo taikos ir laisvės ryžto žygį.

– Jis buvo organizuojamas ir su Jaunimo sąjunga, pagrindinis organizacinis vaidmuo buvo latvių ir estų. 1985 m., minint 10 metų nuo Žmogaus teisių sutarties pasirašymo, iš Stokholmo palei Baltijos kraštų sieną, pasilikdamas tarptautiniuose vandenyse, plaukė Protesto laivas.

Sovietai labai pyko, buvo paleista spaudoje, kad tai piratų laivas, buvo grasinama mus paskandinti. Grasinimai buvo traktuojami rimtai, ypač po to, kai KGB agentai, prieš pat mums išplaukiant, bandė iš savininko nupirkti laivą, kad tokiu būdu sustabdytų plaukimą. Švedų aviacija patruliuodavo ir kas valandą mus sekė, be to, mūsų kapitonas parodė, kad sovietų laivai taip pat mus seka.

Mums palankiausi buvo keli momentai. Vienas – kai sovietų patrulių laivas pradėjo plaukti tiesiai į mus tarsi puldamas. O mes turėjome apie 30 tarptautinės spaudos atstovų, įskaitant BBC. Paskui BBC susuko visą programą apie plaukimą.

Helsinkyje policija įlipo į laivą, nes buvo gautas pranešimas iš sovietų ambasados, kad mes ruošiamės pulti ambasadą. Užtikrinome, kad tikrai nepulsime. Bet po minėjimo vis dėlto įvyko demonstracija prie tos ambasados. Du lietuviai buvo suimti, vienas iš jų – Rimo Bačkio sūnus.

Išeivijos gyvenimas labai suintensyvėjo, kai 1989 m. prasidėjo Sąjūdis ir daug daugiau lietuvių kilmės žmonių pasiviešino Amerikoje. Man atrodo, viskas kartojasi – kai yra pavojus Lietuvai, žmonės atranda savo tapatybę, šaknis ir yra pasirengę ne tylėti, o padėti savo kraštui.