G. Balutytė apie smurtą: ir baisu buvo, ir skaudu, bet išgyvenau

Smurto šeimoje griebiasi ne tik asocialūs asmenys. Kumščius į darbą paleidžia ir įžymybės, ir verslo ar politikos atstovai. Ką tik tai priminė žmoną Rozvitą „paauklėjęs“ Seimo narys Egidijus Vareikis. Smurto, kaip ir alkoholio, problema Lietuvoje buvo ir lieka aktuali.

Tai – ne realybės šou

Praėjusį šeštadienį, Motinos dienos išvakarėse, išvydusi, kad tėvas muša mamą, pareigūnus į namus Bendorėlių gyvenvietėje šalia Vilniaus iškvietė politiko duktė Aistė. Seimo narys buvo išvežtas į Vilniaus psichikos sveikatos centrą. Problemų dėl alkoholio politikas turėjo ir anksčiau – prieš kelerius metus jis buvo sulaikytas prie vairo neblaivus Radviliškyje.

Dėl šeštadieninio protrūkio Seimo narys viešai apkaltino alkoholį. Paskambinus kelios dienos po skandalingo įvykio, politikas teigė, kad jo šeimoje jau viskas gerai ir šia tema jis nekalbės.

Apie smurtą šeimoje nepanoro prabilti ir politiko žmona R. Vareikienė.

„Čia – ne realybės šou, žmogui padėti reikia ne per laikraščius“, – rėžė ji, tikriausiai turėdama omenyje vyro problemas dėl alkoholio vartojimo.

Drąsiai pakilo į kovą

Ne visos smurtą patyrusios moterys užsisklendžia savyje ir verkia vienumoje. Judėjimo prieš smurtą prieš moteris įkūrėja Giedrė Balutytė neslepia kažkada patyrusi sutuoktinio smurtą. Namus ji paliko vidury žiemos su dviem dukterimis, mažoji buvo tik dviejų savaičių. Ryžtinga moteris nusprendė netylėti – apie tai ji prabilo viešai ir puolė į pagalbą panašaus likimo moterims.

Vilniuje, Mokytojų namų kiemelyje, G. Balutytė surengė akciją-koncertą „Mes galim!“, raginančią moteris kovoti su smurtautojais. Ne kartą su savo motina – Seimo nare, praeityje populiaria estrados dainininke Ona Valiukevičiūte – važinėjo po Lietuvą ir Suvalkijoje esančią šios gimtinę, kalbėjosi su moterimis, jas drąsino. Savo griežtu charakteriu ne vieną pastatė ant kojų. Iki šiol Giedrė sulaukia telefono skambučių, į feisbuko paskyrą gauna moterų laiškų su pagalbos šauksmu.

Taip pat G. Balutytė bendradarbiauja su moterų krizių centrais. „Buvo padaryta pradžia ir manau, kad ji buvo labai sėkminga, atvėrė ne vienai moteriai akis. Toks ir buvo mano tikslas“, – sakė G.Balutytė.

Gėda pasakyti, kad muša

Kaimuose, miesteliuose į Giedrę kreipiasi ypač daug moterų. „Kiek galiu, tiek gelbėju, palaikau morališkai. Nuvežame vaikų drabužėlių, reikalingų daiktų. Kartais moteriai ir dėl prastos finansinės padėties sunku išeiti. Žinoma, kad man, turinčiai tėvus šalia, buvo lengviau“, – neslėpė pašnekovė.

Ir Vilniuje, ir mažuose miesteliuose ji išgirdo daugybę moterų istorijų. Jos visos panašiai vienodos ir kartu – labai skirtingos.

„Smurto prieš moterį ratas gali užsidaryti tiktai aukai susigriebus. Smurtautojas niekada nesustos. Ne veltui juos vadinu ligoniais. Vienas – agresyvus, kitas – turintis psichikos sutrikimų, bet jis nesustos. Tiktai auka gali padėti tašką, – įsitikinusi G. Balutytė. – Ir svarbiausia, ką visoms kalu į galvą, – tu neprivalai jaustis kalta. Kaltas tas, kuris muša, o ne tu.

Tačiau moterys, dažnu atveju bijodamos padėti tą tašką, jaučiasi kaltos, jaučia gėdą prieš savo kaimą. Ypač provincijoje moterims gėda pasakyti, kad jas muša. Ne joms turi būti gėda – baisi gėda tam vaikinui ar vyrui, kuris drįsta prieš savo žmoną, vaikus ar mamą pakelti ranką.“

Išeiti reikia ir dėl vaikų

Giedrė džiaugėsi, kad dabar jos gyvenime viskas gerai. Todėl prisiminti praeities košmarą nemalonu.

„Ko gero, mano būdas toks, kad su krokodilo oda esu gimusi, esu stipri, į mamą. Mano didžiausias atspirties taškas – vaikai, dėl kurių negalima pasiduoti. Man gaila ir netgi keista, kad moterys, turinčios vaikų, leidžia save mušti ir tam vaikeliui leidžia visa tai matyti.

Kad muša – baisu, žiauru, bet man baisiau, kad protinga moteris nuleidžia rankas – neturi jėgų išeiti. Jeigu jai negaila, kai jos septynerių metų vaikas mato, kaip ją ligonis tranko kiekvieną vakarą, o ji neturi jėgų išeiti, – atsiprašau. Tada ji negerbia savęs ir nemyli to vaiko. Taip, aš esu kategoriška, bet nepiktai“, – sakė G. Balutytė.

Paabejojus, gal ta moteris neturi kur išeiti, Giedrė atrėžė: „Nesąmonė.“ Esą ar geriau, kad ją vieną vakarą užmuštų ir vaikus paimtų į vaikų namus?

Anot Giedrės, jei neturi mamos, eik pas kunigą. Jei nėra gero kunigo miestelyje, eik pas socialinę darbuotoją. Pašnekovė netiki, kad pasakius „Mane muša. Aš neturiu, kur su vaiku prisiglaust“ neatsiras nė vieno žmogaus, net bobutės, kuri tai moteriai pagelbėtų. Pati Giedrė turėjo, kur išeiti.

„Mano mama gyveno šalia, man pasisekė. Ji tiesiog mane su vaikais „susirinko“ ir išsivežė. Bet aš nebijojau apie tai kalbėti. Kai būdama nėščia pirmą kartą gavau į galvą, pradėjau apie tai kalbėti saviems, nors nebuvau tokia tvirta. Nenorėjau, kad mano duktė iš pirmosios santuokos matytų tokius dalykus.

Susigriebau, kai mano kūdikiui – antrajai dukteriai – buvo dvi savaitės. Ir baisu buvo, ir skaudu, bet išgyvenau. Aš turiu puikių draugių, kurios man padėdavo, turiu mamą superinę, turiu vyresniąją dukterį – tada jai buvo aštuoneri, dabar – 13-a, tai mano draugė ir palaikytoja. Kai baigėsi skyrybų procesas ir to ligonio daugiau nebemačiau, labai atsitiesiau, tapau tuo, kuo esu dabar, – tiesiog laiminga“, – pasakojo G. Balutytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jo

jo portretas
taigi atsibodai

niekam neidomu

niekam neidomu portretas
nu pzd kiek ji gali loti apie ta paty...

Lape

Lape portretas
Saunuole! Pagarba! Mano mama irgi visa gyvenima kentejo nuo smurto, taip ir nesupratau- kodel...
VISI KOMENTARAI 25
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių