Erškėčiuotoji šimtamečio partizano gyvenimo pusė

Pradžia – Šaulių sąjungoje

Šimtametis P.Žiauberis pastaraisiais metais žiemoja pas dukrą Kaune, o pavasarį grįžta į Žemaitiją, iš kur yra kilęs. Tad pasitaikė proga susitikti su jubiliatu laikinojoje sostinėje.

"Gimiau prieš 100 metų Raseinių apskrityje, gan pasiturinčioje šeimoje, bet norėjau būti savarankiškas – devyniolikmetis įstojau į Šaulių sąjungą ir tapau vieninteliu ginkluotu jaunuoliu per tris kaimus. 1938 m. išėjau savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kuri kartu buvo ir mano įvairiapusė mokykla", – pasakojo P.Žiauberis, sklaidydamas savo prisiminimų puslapius.

Deja, 1940 m. birželio 15-oji apvertė aukštyn kojomis Lietuvos ir jos piliečių gyvenimą. Nors nemaža jų dalis džiugiai sutiko okupantus, tačiau džiūgavo neilgai – prasidėjo trėmimai, kiti baisumai, o po jų užgriuvo vokiečių okupacija.

P.Žiauberis išvažiavo į Telšius mokytis metalo apdirbimo, tačiau vokiečiai pareikalavo Lietuvos jaunimo į kariuomenę. Lietuviai nėjo. Jie noriai atsiliepė tik į Povilo Plechavičiaus kvietimą ateiti į Vietinę rinktinę kovai už laisvą Lietuvą. Kai vokiečiai pradėjo trauktis, o sovietų kariuomenė artėti, P.Žiauberis išėjo tęsti laisvės kovų į mišką.

Išėjo į Raudgirio mišką

"Kai rusai įžengė į Klaipėdos kraštą, pradėjo masiškai varyti į Rytus pajūrio gyventojų raguočius ir avis. Mes, jaunimas, ėmėme slėpti vokiečių paskubomis paliktus ginklus, šovinius, nes valsčiuose jau pradėjo kurtis smogiamieji būriai – istrebiteliai (rus. – naikintojai), kuriuos žmonės netruko praminti stribais. Netrukus aš su broliu ir dar keli kaimynų jaunuoliai išėjome į Raudgirio mišką, o kitus bendraamžius, kurie delsė tai daryti, sovietai sugaudė ir traukiniu išvežė į Rytus", – atminties siūlą neskubriai vyniojo jubiliatas.

Pasak P.Žiauberio, kai partizanai pradėjo gausiai rinktis miške ankstyvą 1945 m. pavasarį, jo tėvas turėjo bėgti iš savo namų, nes stribams kilo tarimas dėl jo sūnų buvimo vietos. Abu sūnūs partizanų gretose kibo į žūtbūtines kovas su stribais ir NKVD kariuomene bei į pagalbą šioms struktūroms atskubėdavusiems sovietų kareiviams.

P.Žiauberio prisiminimuose mirguliuoja skundikų, išdavikų pavardės, tragiški partizaninio gyvenimo epizodai, susidūrimai su priešais, kankinimai, tardymai.

Sutiko savo išdavikus

Kai 1947 m. vasarį partizanas P.Žiauberis išvažiavo į Kauną vaistų ir tvarsliavos miško broliams, čia jo laukė sovietinių saugumiečių (čekistų) parengti spąstai – prie Įgulos bažnyčios jį sugriebė lietuvis, rusas ir žydas – du vedė už parankių, o trečias ėjo iš paskos, vis mindamas ant kulnų.

Nuvedė į saugumo būstinę. Po daugel metų paaiškėjo, kad P.Žiauberį išdavė Zofija ir Jonas Rimeikiai, kurių daugybę aukų P.Žiauberis sutiko lageriuose. Tačiau lazda turi du galus – J.Rimeikis, prieš karą laikęs cirką, gerus pinigus gaudavo ir iš čekistų už įskundimus. Už tuos pinigus, matyt, smagiai gyveno ir, sakoma, kad po vieno baliaus nušalo rankų pirštus.

Grįžęs iš lagerių P.Žiauberis, dirbdamas vairuotoju, kartą pamatė  abu kelyje – stabtelėjo ir net pavežė juos, nes buvo pakeliui. Skundikų šeima iš Kauno išsikraustė į Šilalės rajoną 1993 m.

Perspėjo dėl šnipų

Pasak P.Žiauberio, partizanus anuomet kvosdavo patys žiauriausi tardytojai, o saugumo pastato rūsio kamerose visada buvo šnipų:  "Apie tai mane įspėjo kalinys Kazys Papečkys, dirbęs Grožinės literatūros leidykloje Kaune, versdavęs iš prancūzų kalbos knygas. Toje pačioje kameroje kalėjo ir Mačiuika."

Greičiausiai, tai buvo Vytautas Mačiuika – tarpukario Lietuvos teisininko, aviacijos pulkininko leitenanto Antano Mačiuikos, aktyviai dalyvavusio 1926 m. gruodžio 17 d. perversme Kaune, sūnus. Jis galėjo būti grąžintas į Kauną papildomam tardymui iš lagerio, kur kalėjo drauge su Sovietų sąjungos maršalo Ivano Bagramiano sūnumi.

Grįžęs iš lagerio, V.Mačiuika rašė poezijos ir prozos knygas, tapo skulptoriumi. Mums, kauniečiams, gerai žinomas jo 1968 m. sukurtas paminklas S.Dariui ir S.Girėnui Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

Atgal į laisvę

1948 m. vasarą P.Žiauberis 25 metams buvo nuteistas kalėti SSRS lageryje. "Prisimenu, teko vilkint kalinio drabužius, pažymėtus asmeniniu numeriu CB-416, per baisų šaltį vaikščioti apsiavus ne batus, o apsiraišiojus kojas maišeliais nuo cemento, gelbėtis nuo mirtinos ligos ir, priešinantis lagerio brigadininkų žiaurumams, dažnai kentėti karceriuose", – pasakojo partizanas.

Lietuvį alino labai sunkus darbas Azijos vario, molibdeno kasyklose, nepaprastai blogas maistas – padėtis nepasikeitė ir po Stalino mirties 1953 m..

"Pagaliau po kalinių sukilimo Karagandos srityje veikusiame Kengyro lageryje atvažiavo komisija iš Maskvos peržiūrėti kalinių bylų. Nors aš kaip įmanydamas visą kalinimo dešimtmetį priešinausi prievartiniam darbui lageryje, vis dėlto buvau paleistas į laisvę", – prisiminė šimtametis.

1956 m. traukinys atvežė P.Žiauberį į Vilnių, kur buvęs kalinys apsilankė kirpykloje ir nuėjo nusilenkti Gedimino kalnui, jo piliai. Po to išvažiavo į pajūrį, pas ten gyvenusius gimines.

"Dirbdamas Šilalėje – Klaipėdos valdžia manęs neįsileido į uostamiestį – greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotoju, susipažinau su medicinos seserimi Aniceta, kuri tapo mano žmona. Su ja susilaukėme sūnaus Remigijaus ir dukters Aidos. Iki pat pensijos 1980 m. dirbau medicinos įstaigose vairuotoju, kitose panašiose pareigose. 2013 m. netekęs žmonos, žiemas leidžiu pas dukrą Aidą Kugevičienę Kaune, o vasaras – pajūrio krašte. Man gera ir prie jūros, ir Kaune. Svarbu, kad Lietuvoje. Laisvoje Lietuvoje", – baigdamas pasakojimą pabrėžė buvęs partizanas, politinis kalinys P.Žiauberis.