Emigravusios mokytojos istorija: pradėjo nuo valytojos darbo

Anglijoje gyvenanti Sandra Tamkuvienė sako nepažįstanti nė vieno žmogaus, kuriam emigracija būtų lengva. Ji su šeima nuomojasi gražų namą tarp Liverpulio ir Mančesterio esančiame Boltono mieste. Moteris „Emigrantams“ sako, kad yra laiminga, nes užtenka ir pinigų, ir artimųjų meilės. Tačiau, jeigu viskas, ką turi, būtų ne Anglijoje, o gimtojoje Ariogaloje, šypsotųsi daug dažniau.

„[Ariogaloje] dirbau mokytoja lenkų ir rusų mokykloje, atlyginimas nebuvo didelis. Norėjome įsigyti būstą, imti paskolą, o pajamos buvo per mažos. Vyras irgi dirbo valstybinėje įstaigoje. Todėl nusprendėme, kad jis išvažiuos trumpam padirbėti, bet tas trumpam užtruko iki dabar“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Mokytojos darbas Sandrai labai patiko. Ji net neįsivaizdavo, kad galėtų daryti ką nors kita. Galų gale Anglijoje ji taip pat įsidarbino mokykloje. Bet jau ne mokytoja, o tiesiog valytoja.

„Gyvenau viena su sūnumi Lietuvoje, buvo per sunku. Atvažiavau pas vyrą atostogų ir grįžusi nusprendžiau, kad daugiau nenoriu viena su vaiku gyventi, nes jaunai šeimai nėra lengva išlaikyti santykius per atstumą. Tad nusprendžiau vykti pas vyrą“, – pasakoja moteris.

Prieš susikraudama lagaminus į Angliją, Sandra puikiai suprato: tam, kad ten pasiektų tiek, kiek turėjo gimtinėje, dirbti teks labai daug. Tačiau pinigų trūkumas ir vyro ilgesys padarė savo.

Šeima laimės paieškoms pasirinko Boltoną. Gyventojų čia – panašiai kaip Panevėžyje. O atlyginimai didesni kelis kartus. Sandra su vyru manė, kad per metus kitus užsidirbs, o tada grįš į Lietuvą ir laimingai gyvens. Tačiau kaip tik tuo metu driokstelėjo ekonominė krizė ir kelias į tėvynę tapo daug sudėtingesnis.

„Iš pradžių [Anglijoje] sėdėjau namie, prižiūrėjau vaiką ir kažkaip vis tikėjomės, kad dar pusė metų, metai ir grįšim atgal. Net darbe susitariau, kad dar priims atgal, jeigu grįšiu per tokį laikotarpį. Taigi vis tikėjomės, kad grįšim atgal, bet susiklostė taip, kad Lietuvoje situacija pasikeitė ir teko pradėti darbo ieškoti čia, nes pragyventi iš vieno atlyginimo buvo sunku. Gyvenome tarsi bendrabutyje – name dvi šeimos, o norėjosi gyventi atskirai. Taigi reikėjo eiti dirbti“, – prisiminimais su „Emigrantais“ dalijasi Sandra.

Į darbą eidavo verkdama 

Kalbėdama apie tuometines savo anglų kalbos žinias, Sandra juokauja buvusi kaip šuo: suprato, ką jai sako, bet atsakyti nieko negalėjo. Susirasti pirmąjį darbą jai padėjo kepykloje dirbęs vyras Ruslanas. Kadangi angliškai lietuvė kalbėjo sunkiai, pateko į valymo darbų departamentą.

„Buvo labai sunku, ėjau į darbą su ašaromis, tikrąja to žodžio prasme verkiau, kadangi baigus mokslus nėra lengva dirbti tokį darbą, be to, ir pačių lietuvių požiūris buvo atitinkamas – kad valytojas yra žemesnio lygio, nors atlyginimai buvo tie patys, o darbo grafikas lankstesnis, niekas manęs nereguliavo, kiek laiko ką atlieku. Tačiau požiūris į valytoją buvo žeminantis“, – nuoskaudos neslepia Sandra.

Moteris, į kurią dar visai neseniai moksleiviai ir jų tėvai kreipdavosi „jūs“, tapo pastumdėle, su kuria net ne visada pasisveikindavo.

„Netgi tada, kai mane perkėlė prie bandelių kočiojimo ir raitymo, kiti darbuotojai sakydavo: o, tai tu jau su balta uniforma, nes valytojų uniforma buvo raudona, o tų, kurie dirba su maistu, balta“, – sako moteris.

Anot Sandros, jei ne viršininkai, su kuriais puikiai sutarė, turbūt nebūtų ištvėrusi: „Jeigu valai tualetą ir ateina senieji kepyklos darbuotojai, netgi anglai, jie tave tiesiog apšaukia: išeik iš čia greičiau, tu man trukdai ir pan.“

Valydama tualetus ir klausydama užgauliojimų, Sandra net nepastebėjo, kaip pralėkė pusantrų metų. Lietuvė pastojo, o gimus dukrai Laurai, tvirtai nusprendė: daugiau šitaip gyventi ji nebegali. Reikia mokytis ir, kad ir kaip sunku būtų, kovoti dėl mokytojos darbo.

„Taip nubildėjau į mokslus, į koledžą, baigiau mokytojo padėjėjos kursus. Tada nusprendžiau, kad su tuo niekur nepateksi, kad reikia eiti aukščiau ir pradėjau studijuoti“, – prisimena Sandra.

Lietuviški diplomai niekam neįdomūs

Mokslai buvo pirmas žingsnis svajonės link. Antruoju tapo naujas darbas. Pagaliau mokykloje, tačiau vėlgi – valytoja: „Pradėjau nuo valytojos ir susiklostė taip, kad dirbau valytoja dabartinėje mokykloje ir ten pat dirbau savanore mokytojos padėjėja. Paskui, kai koledže reikėjo atlikti praktiką, toliau dirbau kaip mokytojo padėjėja.“

Pasak Sandros, Lietuvoje baigti mokslai ir darbo patirtis Anglijoje niekam nerūpi. Jeigu nori kvalifikuoto darbo, reikia rodyti Anglijoje, o ne Lietuvoje gautus diplomus.

Mokykloje tik valytojos pareigas sugebėjusi iškovoti mokytoja sako puolusi į depresiją. Ji ėmė savęs nebevertinti, nebesuprato, ko nori iš gyvenimo – ar ko nors siekti, ar tiesiog nedaryti nieko.

„Nieko nesinorėjo – nei valgyti daryti, nei kur nors eiti, nieko. Gulėdavau lovoje užsidariusi ir viskas. Na, įsivaizduokite – jūs ateinate į darbą, kur galėtumėte su vaikais bendrauti, dirbti, kas jums patinka, o tereikia stalus šveisti, grindis siurbti, tualetus valyti“, – nuoskaudos neslepia „Emigrantų“ pašnekovė

Ne tik pati Sandra jautėsi nieko verta. Tokia ją laikė ir kai kurie aplinkiniai: „Dar kai kurių mokytojų požiūris – praeidami netgi nepasisveikindavo, nesvarbu, kad tu toks pats darbuotojas, kaip ir jie. Aišku, buvo ir malonių mokytojų, su kuriais galėdavai pašnekėti, apsikeisti idėjomis.“

Kad ir kokius sunkumus teko ištverti, Sandra dėl nieko nesigaili – nei kad atvažiavo į Angliją, nei kad dirbo tai, kas visiškai neatitinka jos išsilavinimo. Juk prieš devynerius metus gimtus kraštus ji paliko tam, kad visa šeima būtų kartu. Ir pačiomis baisiausiomis akimirkomis, kai atrodė, kad daugiau ištverti tiesiog neįmanoma, ji atsiremdavo į vyrą Ruslaną bei vaikus – Laurą ir Paulių.

„Vyras palaikė ir palaiko dabar. Kartais jis stebisi, ką aš ir kaip darau, bet palaiko. Jau priprato, kad, jei kažko noriu, tai gausiu“, – sako Sandra.

Sulaukė laimingos akimirkos

Prieš keliolika metų lietuviai Angliją vadindavo tikra aukso gysla ir važiavo ten dirbti, jei tik galėjo. Anksčiau net pagalbiniam mūrininkui, valytojui ar pievagrybių rinkėjui išeidavo susitaupyti, grįžti į Lietuvą ir bent porą mėnesių nieko neveikti. Gyvenimo lygis ten ir čia labai skyrėsi.