Emigracijos realybė: Lietuva neišnyks, bet prognozės niūrios

Vis dėlto tai reiškia, kad per šiek tiek daugiau kaip 80 metų neteksime tiek gyventojų, kiek šiuo metu gyvena Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Pasak ekonomistės Rūtos Vainienės, norint išvengti nemalonių pasekmių, valstybė turėtų pasimokyti, kaip reaguoti į demografinius pokyčius, iš verslo.

Gimstamumas sumažėjo dvigubai

Demografijos specialistai pastebi, kad žmonių ir toliau mažės, ypač darbingo amžiaus. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro mokslininko profesoriaus D. Jasiulionio, tendencijos tikrai nėra šviesios.

Pagal įvairius scenarijus 2100 m. Lietuvoje vis dėlto bus 2 mln. gyventojų. Iš jų – maždaug milijonas bus darbo jėgos. Aišku, kad visi neišvažiuos.

„Nuo 2000 m. vidutiniškai per metus gimsta 30 tūkst. vaikų. Nuo 1990 m. per metus dar gimdavo 60 tūkst. vaikų. Vadinasi, į darbo rinką ateis atitinkamai du kartus mažiau žmonių. Visos prognozės rodo, kad pagal įvairius scenarijus jau po 20–30 metų darbingų gyventojų turėsime beveik dvigubai mažiau, nei turime. Dabar jų – 2 mln. Po 20–30 metų bus tik milijonas darbingo amžiaus žmonių, kurie turės išlaikyti senyvo amžiaus žmones ir mokėti mokesčius, iš kurių vėliau bus mokamos pensijos. Tokios prognozės“, – tvirtina D. Jasiulionis.

Nors su panašia problema susiduria dauguma Vakarų pasaulio valstybių, Lietuva turi ir dar vieną ypač neraminantį bruožą. Pirmiausia, tai demografinių pokyčių mastai ir nelygybė.

„Visos problemos koncentruojasi tam tikruose visuomenės sluoksniuose, kurie žemyn tempia visos šalies demografinius vidurkius. Žinoma, svarbi teritorinė diferenciacija. Matome Vilnių bei kelis kitus sėkmingus miestus ir didžiulius demografinio nuosmukio tempus likusioje šalies dalyje. Viena iš vilčių – turime augantį demografinį avangardą, ypač tai būdinga jaunesnėms kartoms – žmonės su aukštuoju išsilavinimu, turintys šiuolaikinių žinių ir įgūdžių“, – sako D. Jasiulionis.

Jo aiškinimu, apie 30 proc. Lietuvos gyventojų duoda vilčių, kad jaunoji karta gali paskatinti labiau subalansuotą visuomenės raidą.

Mažėti turi ne tik gyventojų, bet ir įstaigų

Ką reiškia nuolatinis gyventojų mažėjimas? Po 20–30 metų turėsime kur kas mažiau gyventojų, bet ar šis mažėjimas begalinis? Ar geometrinė progresija gali iššaukti nulinį gyventojų skaičių? Tai reikštų išnykimą.

„Pagal įvairius scenarijus 2100 m. Lietuvoje vis dėlto bus 2 mln. gyventojų. Iš jų – maždaug milijonas bus darbo jėgos. Aišku, kad visi neišvažiuos“, – teigia D. Jasiulionis.

Ne nulis, bet oho – 2100 m. 2 mln. gyventojų. Tai reiškia, kad, jeigu tokios niūrios prognozės pasitvirtins, per daugiau kaip 80 metų neteksime apie 800 tūkst. gyventojų. Tai Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus.

Tad pamąstykime apie tokią realybę – jeigu nepavyks susigrąžinti emigrantų, o Lietuva dar „nukraujuos“, kaip tam ruoštis? Būti maža valstybe nėra didelis minuso ženklas, jeigu ji tokia buvo visada. Tačiau mums, pasak ekspertų, reikia modeliuoti alternatyvų valstybės gyvenimą.

„Verslai tai daro nuolat. Pas juos nėra tokių proginių sumanymų. Pavyzdžiui, ir dabar prekybos centrai mato, kad gyventojų skaičius mažėja, nes lojalumo kortelės būna nepanaudotos pusę metų ir daugiau. Tai reiškia, kad žmogus emigravo. Kai mažėja pardavimai, jie tuos signalus gauna iš karto ir į juos reaguoja. Kavinės irgi pastebi, kad nebeateina buvę klientai. Jie reaguoja greitai ir lanksčiai“, – pastebi ekonomistė R. Vainienė.

Jos teigimu, didžiausias iššūkis – ar valdžia sugebės prisitaikyti prie sumažėjusio gyventojų skaičiaus: „Tai reiškia, kad ir mokyklų, ir darželių, ir poliklinikų, ir lovų ligoninėse reikia mažiau. Įvairių pašalpos programų gali reikėti mažiau, bet nebūtinai. „Sodrą“ reikia perskaičiuoti, peržaisti, visiškai perkalibruoti, nes mokesčių mokėtojų yra mažiau, o pensijų gavėjų (tikriausiai ne pensininkai išvažiuos) lieka tas pats skaičius“, – aiškina R. Vainienė.