E. Jakilaitis: jokiomis aplinkybėmis nenorėčiau būti politiku

Aktualių pokalbių TV laidų vedėjas, kai kurių Lietuvos politikų siaubas 37 metų Edmundas Jakilaitis kartais jaučia baimę apsijuokti, nereaguoja į dėmesį, augina bites, pernai bent 20 sekmadienių lankėsi bažnyčioje ir turi žemiškų svajonių.

– Keliolika metų jau gyveni Vilniuje, pradėjai sirgti už "Lietuvos rytą", tad tave  reikia vadinti vilniečiu, nors gimei Kaune?

– Esu kaunietis ir visada labai domiuosi gimtuoju miestu, sergu už Kauną. Gaila, kad į valdžią nuolat išsirenkate beviltiškus kvailius. Tikiuosi, kad tai pasikeis.

Dramatiškas virsmas iš "Žalgirio" į "Lietuvos ryto" gerbėją susijęs su mano, kaip žurnalisto, nepasitenkinimu įvairiais rusiškais dalykais – daugiausia dėl Vladimiro Romanovo ir jo pasisakymų. Bet neigiamų reakcijų, kurių buvo, kai "Žalgirį" valdė tas keistas personažas, dabar neliko.

– Tikri sirgaliai pasakys, kad su savo komanda turi būti ir skausme, ir varge, ir skurde.

– Tikri sirgaliai tegul galvoja ką tik nori. Aš pats nuspręsiu, už ką man sirgti ir kaip galvoti.

– Beje, esi žadėjęs kažkuo didingu ir gražiu prisidėti prie Kauno gerovės. Ar tai tik svajonė?

– Tik pamąstymas, kai manęs klausė, ką norėčiau gyvenime padaryti be žurnalistikos. Nuoširdžiai atsakiau, kad galbūt grįžęs į Kauną viena ar kita forma prisidėsiu prie Kauno sėkmės. Ten gyvena labai daug nuoširdžių ir nuostabių žmonių, kuriems nesiseka dėl valdžios.

– Mažai kas žino, jog kadaise stojai į garsią Vest Pointo karo akademiją Niujorko valstijoje ir nedaug trūko, kad taptum profesionaliu kariu. Turbūt nesigaili, kad juo netapai?

– Oi, čia jau kitas virsmas. Po mokyklos buvo įvairių istorijų ir dabar jas prisiminti smagu. Mano rezultatai buvo geri, perėjau kelis atrankos etapus Krašto apsaugos ministerijoje ir Lietuvos karo akademijoje, bet tuomet Lietuva negavo nė vienos vietos. Laukti vienus metus ir vėl stoti nebuvo prasmės.

– Nors tai įvyko prieš 20 metų, bet galbūt fantazavai, kas būtų jeigu būtų?

– Dabar per LRT prodiusuoju laidą apie kariuomenę ir neseniai prisiminiau šį atvejį. Kas galėtų paneigti, kad jei būčiau išvažiavęs ten ir likęs, gal dabar būčiau vienas iš karininkų, kuris kario gyvenimo paslapčių ir subtilybių mokytų žinomus žmones LRT eteryje?

– O gal taptum smogiku ir kariautum su Sirija, Iranu, Palestina?

– Lietuva ten nedalyvavo.

– Žinoma, tave paprasčiau įsivaizduoti ne kariu, bet greičiau būsimu politiku.

– Niekada nesakyk niekada, bet dabar jaučiuosi taip, kad niekada nenorėčiau būti politiku.

– Pernelyg daug žinai ar apie tave išlįstų nemažai kompromatų?

– Ne. Man labai patinka tai, ką aš dabar darau. Dirbu žurnalistu, prodiuseriu, prisiimu atsakomybę, realizuoju tai, ką noriu. Ir 100 proc. esu laimingas. Savo profesijoje matau daugiau prasmės ir naudos visuomenei nei būnant Seimo ar Vyriausybės nariu.

– Vis dėlto esi palinkėjęs, kad tautiečiai nepasitikėtų ne tik politikais, bet ir žiniasklaida.

– Mano svajonė, kad žmonės Lietuvoje aklai nepasitikėtų vienu leidiniu, politiku, partija, turėtų kritišką požiūrį ir vertintų informaciją. Nesusitapatintų su kokia nors viena idėja ar fikcija.

– Taigi ir E.Jakilaičiu geriau nepasitikėti?

– Žinoma. Nesu pranašas. Esu tik vienas iš daugelio žurnalistų, dirbančių savo darbą. Sugebu ar ne, spręsti ne man. Mano darbas – ne pateikti atsakymus, bet klausti. Atsakymus reikia suformuoti patiems žmonėms. Tuo ir skiriasi blaiviai kritiškai mąstantis žmogus nuo liumpenproletaro, kuriam žūtbūt reikia eiti paskui vadą.

– Kaip reikėjo reaguoti, kai tu debatų laidoje prieš prezidento rinkimus taršei buvusį kandidatą į prezidentus Naglį Puteikį ir aiškiai palaikei Dalią Grybauskaitę, teigdamas, kad žmonių pasitikėjimas teismais išaugo dvigubai, nors tai nebuvo tiesa? Sąmoninga klaida ir manipuliavimas faktais?

– Mes vadovavomės skirtingais tyrimais. Tai nebuvo klaida ar manipuliacija. Viena pusė galvojo apie vienus metus, kita – apie kitą laikotarpį. Vyriausioji rinkimų komisija pakomentavo šią situaciją: klaidos nebuvo.

– Kartais savo laidoje tu akivaizdžiai puoli vienus politikus ar partijų narius, o kitiems tik švelniai patapšnoji per petį. Reikia bet kokia kaina pulti, pavyzdžiui, Viktorą Uspaskichą, o premjerui Algirdui Butkevičiui užduoti palankius klausimus?

– Jei lyginsime Uspaskichą, teistą politiką, su premjeru, kuris nėra įsipainiojęs į juodosios buhalterijos bylas, netarpininkavo dujų versle su Rusija, nėra bėgęs nuo teisingumo, natūralu, kad tas santykis bus skirtingas.

Ar turiu vienodai užduoti klausimus Uspaskichui ir, tarkime, Jonui Kazlauskui? Arba Rolandui Paksui ir Aloyzui Sakalui? Aišku – ne. Kitas krūvis, kita patirtis, vertybės ir įsitikinimai. O su menininku nekalbėsiu taip pat, kaip su politikieriumi. Žurnalistas – ne Kalašnikovo automatas, kai pasirodžius vinjetei šaudo į bet ką. Jis suvokia, su kuo kalba.

– Kai kurie politikai tavęs bijo, o tu – kurio nors bijai?

– Baimė – blogas palydovas profesinėje veikloje. Nebijau, tik kartais jaučiu didesnę atsakomybę. Man labai patinka superprofesionalūs asmenys ir pokalbiams su jais stengiuosi superprofesionaliai pasirengti.

Politikoje profesionalų nedaug, bet yra. Viena jų – Ingrida Šimonytė. Turėjau net interesų konfliktą, kai mano žmona dirbo jos atstove spaudai – tuomet I.Šimonytės į laidą nekviečiau. Ji viena įdomiausių pašnekovių. Labai atsakingai rengiausi interviu ir, tarkim, su minėtu V.Uspaskichu. Prieš pokalbį perskaitydavau kelis šimtus puslapių dokumentų, kad manęs neapgautų ir nesuvedžiotų.

Beje, kartais vis dėlto jaučiu baimę apsijuokti ar pasirodyti nepasirengusiu pokalbiui. Bet su kai kuriais politikais reikia elgtis švelniau, nes jei pradėsi juos labai spausti, nukris nuo kėdės arba subyrės į šipulius po kelių minučių pokalbio.

– Esi prasitaręs, kad vienas žinomas pašnekovas jaudindamasis išgėrė raminamųjų ir pramiegojo tavo laidą.

– Buvo toks pilietis. Jis dabar gyvena kitaip. Jo istorija įdomi. Apskritai man įdomiau klausytis, nei kalbėti. Žurnalistui kiti žmonės turi būti įdomesni už jį patį.

– Esi rengęs interviu ne su vienu ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politiku. Tarp jų – JAV prezidentu George'u Bushu, Palestinos išsivadavimo organizacijos "Al Fatah" įkūrėju bei vadovu Yasseru Arafatu ir kitais. Kokį dar garsų žmogų norėtum pakalbinti?

– Labai norėčiau pakalbėti su Michailu Gorbačiovu apie Sausio 13-ąją ir visą tą laikotarpį. Nežinau, ar tai pavyks, greičiausiai – ne. Esu įdėjęs labai daug pastangų gauti šį interviu, bet visos pastangos atsimuša į sieną, atsisakyta kalbėti kategoriškai, nes visi supranta, kad bus klausiama apie tuos įvykius ir tai bus didelė dėmė jo Nobelio taikos premijos diplome.

– Gyvenime ateina laikas, kai turi pasirinkti ir negali likti nuošalyje. Tu, kaip politinių laidų vedėjas, pasirinkai – Ukraina ar Rusija, Izraelis ar Palestina, JAV, Izraelis ar Iranas? Akivaizdu, kad šiais laikais manipuliuojama faktais, istorija ir kaip niekada dirba juodieji viešieji ryšiai.

– Taip, vyksta viešųjų ryšių, interesų, religijų karas tarp galingųjų ir jų sąjungininkų.

Dėl Ukrainos – net nereikia klausti. Izraelis ar Palestina? Daugybė klausimų ir atsakymų, kurie artimiausiu metu turbūt nepaaiškės. Pradedant nuo istorinių šaknų, baigiant religiniais ir techniniais dalykais, jog viena valstybė įsiterpusi į kitos vidurį, neturi jokių koridorių.

– Ne vienas liežuvautojas turbūt mąsto, kokius kyšius slapta gauna E.Jakilaitis, kad paspaustų vieną politiką, o kitam užduotų teisingus klausimus.

– Sakoma, kad nėra kvailų klausimų, bet šiuo atveju... – juokiasi. – Labai keistas klausimas. Nors, beje, kartą, kai atlikau praktiką "Kauno dienoje", viena Amerikos lietuvė, pas ją atvykus su fotografu bei diktofonu, siūlė 50 litų kyšį. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

– Perfrazuojant "Ekonomikos forumą" ir kalbant apie pinigus – kiek kainuoja E.Jakilaitis?

– E.Jakilaitis yra žurnalistas, gaunantis honorarą už laidų vedimą. Ir viskas. LRT gavo nuo politikų ir verslo interesų nepriklausomą finansavimą, bus kur kas labiau laisva žiniasklaidos organizacija. Tai – prestižinė ir komfortiška vieta dirbti žurnalistui. Nors esu dirbęs daugelyje vietų Lietuvoje ir užsienyje, o TV3 Estijoje reorganizavau žinių tarnybų darbą, dabar jaučiuosi geriausiai.

– Esi ambicingas, sakei, kad nenori sustoti nė akimirkai, o apetitas ateina bevalgant. Kur tavo ambicijų viršūnė?

– Jos nėra. Savęs neanalizuoju. Mėgstu darbą, puikiai jaučiuosi, jis neatsibosta. Šiemet pradėsime naują projektą "Duokit šansą", kuris skirtas regionų bedarbiams. Džiaugiamės, kad bedarbiai Mažeikiuose atidarys kino teatrą, Alytuje – jaunimo užimtumo ir laisvalaikio centrą, Ukmergėje – automobilių plovyklą. Pradėsime projektą "Tautos balsas", kur paprasti žmonės su E.Jakilaičiu kalbėsis apie pasaulio ir Lietuvos aktualijas.

– O jeigu tau duotų šansą kažką pakeisti, susigrąžinti?

– Tai nesusiję su profesija. Taip nutinka, kad artimiausi žmonės labai greitai sensta ir mus palieka. Kalbu apie senelius, tetą, kitus artimus žmones, kuriems būčiau skyręs daugiau laiko.

– Viešumas tau iškelia kartelę elgtis padoriau, teisingiau ir nedaryti kažko, ką gali eilinis mirtingasis?

– Nesu nei šventasis, nei palaimintasis...

– Sutinku, nes žinome įdomių detalių, o neseniai į redakciją kreipėsi viena žavi jauna moteris, rodydama pikantiškas nuotraukas ir teigdama, kad pastojo nuo E.Jakilaičio, – blefuodami provokuojame.

– (Akimirksnio pauzė) Vargu... – pasigirsta juokas. – Tikimybė tokia, kaip man nuskristi į Mėnulį.

– Lengvai nepasiduodi provokacijai?

– Ne, ne. Nors, kalbant rimtai, visi žmonės turi privalumų ir trūkumų.

– Perfrazuojant laidos "Tautos balsas" pavadinimą – pasakyk tautai, kokios tavo nuodėmės.

– Neturiu ypatingų. Nežiūrėjau pro rakto skylutę, ką daro kaimynai, nevogiau jų obuolių. Esu padorus, sąžiningas Lietuvos Respublikos pilietis ir džiaugiuosi, kad tokių yra daug. Nuodėmingam reikia eiti pas kunigą. Beje, pernai 20–25 sekmadienius lankiausi bažnyčioje, nes vaikai ėjo Pirmosios komunijos, o juos turėjo lydėti tėvai.

– Ar kartais nesijauti taip, lyg skubėtum gyventi?

– Ne. Gyvenu normaliai. Neanalizuoju savęs. Keliuosi, einu į darbą, grįžtu namo ir būnu su šeima, mėgaujuosi tuo.

– Ir nevažinėji greitai, kaip kai kurios a la žvaigždės ir kaip pats jaunystėje –  raudonu BMW?

– Oi, ne. Puikiai pamenu tą automobilį. Kai gyvenau Kaune, tai buvo labai madingas automobilis.

– Ne pirmą kartą girdžiu ironizuojant apie Kauną. Tapai tuo vilniečiu snobu, aplink kurį visi kaimiečiai, o jis – viršūnė?

– Kaune, deja, buvau seniai – prieš kelis mėnesius, kai vyko  festivalis "Kaunas Jazz", kuris man labai patinka. Myliu tokį Kauną. Norėčiau daugiau tokių žmonių Lietuvoje, kokius sutinku šiame festivalyje. Tokių šviesių žmonių matau dar "Snaigės" žygiuose, kai kuriuose kultūriniuose renginiuose, o vakarėliuose – labai retai. Dauguma žmonių, kurie renkasi plačiai aprašytuose vakarėliuose, kelia juoką.

Ironija? Ne, neironizuoju. Kartais jaučiuosi išdidus dėl Kauno. Pavyzdžiui, kai matau, kaip sutvarkyta rotušė, kiek ten ir Vilniaus g. vyksta renginių, veikia puikių kavinių, vakare daug besišypsančių žmonių.

Su žmona visada einame į tą miesto dalį, ten gera aura, pereiname 5–6 kavines. Sunerimau išgirdęs, kad praeities šmėklos sukilo į kovą neva prieš triukšmą ir džiaugiuosi, kai jos pralaimėjo.

– Ir visose kavinėse išgeri po bokalą alaus?

– Dažniausiai vyno, arbatos. Na, o ką? Nejaugi turiu apsimetinėti, kuo nesu? Gyvenu, kaip noriu, jei tai neprieštarauja kitų interesams ir nekenkia mano gyvenimui.

– Bitininkystė vis dar tebėra tavo aistra?

– Taip. Auginu bites sodyboje, o jau mirusio senelio avilius atsivežiau iš Kauno. Tėvas nebenorėjo užsiimti bitininkyste. Nereikia sukti galvos, ką padovanoti draugams per Kalėdas – tai būna medus, krienai ir kiti natūralūs produktai, kurie pagaminti savomis rankomis.
Patinka buriavimas, bet dabar dažniau – ne jachta, o burlentė. Nereikia kompanijos, derinti laiko. Pučia geras vėjas, į automobilį įsimetu bures, lentą ir po pusvalandžio esu jau Elektrėnų mariose.

Nuolat žaidžiu tenisą, o dabar rengiuosi Vilniaus maratonui.

– Apie save esi sukūręs teisingą įvaizdį?

– Nekūriau įvaizdžio. Net nežinau, koks jis. Esu padorus žmogus. Nesu kvailas, netrankau galvos į sieną. Nebūtinai visi turi būti tokie, kaip Selas. Galima gyventi ir taip, ir nesakau, kad jam nesiseka, bet kiekvienas renkasi savo kelią. Man svarbu mėgstamas darbas, žmona, šeima.

– Tavo tėtis juvelyras. Kokia jo dovana įstrigo labiausiai?

– Juvelyrika viena jo veiklų. Daugiau tokių dovanų gavo mano žmona. Tiesa, kadaise nešiojau įsimintinų formų auskarą – kažkur nukišau. Eteryje segiu sidabrines sąsagas, bet jas gamino kaimynas auksakalys.

– Perfrazuojant dar vieną tavo laidą "Dėmesio centre", tau patinka dėmesys?

– Nežinau, ar tai man patinka. Tai – darbo dalis. Dėmesio nejaučiu, tai pastebi artimieji. Vilniuje jo yra mažiau, Kaune – daugiau, nes sostinėje daugiau matomų žmonių.

Neseniai kelioms dienoms užsukome į Palangą. Važiavome dviračiais, žmona atsilikusi. Po to ji sakė: "Jakilaiti, vaizdelis kaip Kauno "Akropolyje" – tavo pavardę girdėjau bent šimtą kartų."

– Mes sustojame gyventi, kai neturime svajonių. Kiek tu dar jų turi?

– Jos nesusijusios su darbu. Svajoju, kad mano vaikai (dukrai Barborai – 10, sūnui Bernardui – 7 metai) užaugtų sveiki, dori ir laimingi žmonės, būtų geri vyras ir žmona savo artimiesiems, geri tėvai savo vaikams, geri piliečiai tėvynei.

– O sau? Svajoji kaip pasakose gyventi ilgai ir laimingai?

– Būtent. Ir daryti tai, ką darau dabar. Tik dar geriau.