D. Varnaitė apie buvusį Kelių policijos pastatą: nugalėjo sveikas protas

Buvęs Kelių policijos pastatas – raudonų plytų krūva ar architektūros šedevras? Toks klausimas dabar bus sprendžiamas Kultūros paveldo departamento kabinetuose. Vokiečių prekybos tinklas „Lidl“, įsigijęs šį pastatą, ketina jį nugriauti, o jo vietoje pastatyti naują administracinį pastatą. Tačiau sovietmečiu milicijai statyto pastato stojo ginti architektai ir paveldosaugininkai, esą prieš 30 metų objektas buvo įvertintas už aukštą architektūrinę ir meninę vertę, todėl turėtų būti registruotas kaip kultūros vertybė.

Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su „Lidl Lietuva“ valdybos nariu Mariumi Kybartu, Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite, Vilniaus savivaldybės miesto ir plėtros departamento vadovu Mindaugu Pakalniu ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininku Mariumi Šaliamoru.

– Pone Kybartai, įsigijote pastatą iš valstybės, kurio vietoje ketinote statyti naują, modernų administracijos pastatą. Ir štai negaunate leidimo tą daryti?

Taip, mes įsigijome pastatą aukcione 2015 m. rugsėjį ir ketinome pradėti administracinio pastato projektavimą ir statybą. Vėliau susidūrėme su situacija, kad tas pastatas gali būti saugomas ir šiuo metu vis dar sprendžiame, kokiu mastu tai bus daroma.

– Jūs ketinate statyti administracinį pastatą. Iš to, ką jūs matėte įsigiję tą pastatą, ar ten matytumėte galimybę išsaugoti, pritaikyti tą pastatą dabartinio biuro poreikiams?

M. Kybartas: Mes esame pardavėjai, o ne statybos profesionalai. Šiuo atveju, pirmas įspūdis buvo toks, kad reikia prašyti leidimo nugriauti tą statinį ir pastatyti naują modernų pastatą, atitinkantį šiuolaikinius standartus. Kai mes buvome supažindinti su šio pastato reikšme, esame priversti svarstyti kokiais mastais ir kokia dalimi tas pastatas galėtų būti pritaikytas. Tačiau mes patys, kaip būsimi administracinių patalpų naudotojai, sunkiai matome save įkeltus į pastatą, kuris yra pastatytas pagal tuo metu vyravusį reikalavimų rinkinį. Pastatas nėra šiltintas, jis yra gana žemomis lubomis, neatitinka šiuolaikinio biuro reikalavimų ir mums, kaip įmonei, darbas tame pastate būtų labai sudėtingas.

– Pone Kybartai, jūs nusipirkote pastatą iš valstybės. Kaip apskritai vertinate tai, kas įvyko? Ar nesijaučiate apgauti, suvilioti, įvilioti į kokius spąstus?

Stengiuosi nepasiduoti emocijoms. Šiuo metu mes visi daug dirbame, kad situacija būtų išspręsta kaip galima sklandžiau, nuosekliau. Mes tikrai jaučiame atsakomybę, tiek prieš Lietuvą, tiek prieš savo akcininkus. Stovėdami tarp šitų atsakomybių derinti abu interesus, labai tikimės rasti šį kompromisą, kuris tiks abiem.

– Ponia Varnaite, kokį jūs matote problemos sprendimą? Kokia išeitis?

Norėčiau pradėti nuo to, kad Kultūros paveldo departamentas per pastaruosius metus labai nuosekliai bendradarbiauja su nekilnojamojo turto vystytojais ir jau esame sukaupę pakankamai daug patirties, kaip pritraukti investicijas į tikrus paveldo objektus, tuo pačiu į nekilnojamąjį turtą, kuris įgauna ir papildomą vertę. Šita susidariusi situacija tikrai yra nepriimtina. Visos pusės yra susitarusios dėl pagrindinių dalykų. Prieš dieną gavome ketinimų protokolą, kurį 2016 gegužės 23 d. pasirašė Lietuvos architektų sąjunga, „Lidl Lietuva“ ir Vilniaus miesto savivaldybė. Čia yra atsakymas, kurio dar nemačiusi vakar Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje pasiūliau, kad vertingosios savybės nebūtų tvirtinamos, nebūtų skubama tai daryti. Kitaip tariant, kad nebūtų sukeliami papildomi apribojimai ir kliuviniai, trukdantys vystyti šį projektą, ir kad būtų palaukta architektūrinio konkurso sąlygų. Minimame protokole buvo susitarta ir konstatuota, kad konkurso dalyviams būtų leidžiama vadovautis prielaida, jog pastatas neprivalo būti išsaugotas, tačiau konkurso sąlygos kviestų pateikti pasiūlymus dėl pastato elementų integravimo ar atkartojimo biurų parko architektūroje.

– Pone Pakalni, jūs tą situaciją jau numatėte anksčiau, kad gali būti tokios problemos, pretenzijos į paveldą?

Mes vertiname dar kompleksiškiau. Tai yra miestui labai svarbi vieta. Architektūriniai konkursai yra labai gera praktika, jei kalbame apie geriausių sprendimų paiešką. Pačioje pradžioje, kai buvo pateiktas prašymas griauti pastatą, kai „Lidl Lietuva“ pradėjo planuoti savo būsimas veiklas, mes kartu su Architektų sąjunga ir investuotoju susėdę pasirašėme būtent šitą protokolą. Visus klausimus spręsime architektūrinio konkurso būdu. Tik labai gaila, kad praėjus 3–4 mėnesiams tas konkursas dar nėra įvykęs.

– O kas trukdo paskelbti konkursą, pone Šaliamorai?

Visa medžiaga yra parengta, su „Lidl Lietuva“ suderinta. Liko tik kelios techninio pobūdžio detalės. Artimiausiu metu tas konkursas bus paskelbtas.

– Ar jūs matote poreikį palikti esminę dalį pastato, kuris niekaip neatitinka dabartinių poreikių?

M. Šaliamoras: Šioje problemoje yra dvi sudedamosios dalys: teisinė ir kultūrinė. Pritariu „Lidl Lietuva“ neišsakytoms pretenzijoms, kad, parduodant kažką, reikėtų įvertinti, pateikti tyrimus. Jei parduodi sklypą, reikia pateikti detalųjį planą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

dvigubi standartai

dvigubi standartai portretas
Klaipėdoje griauna tikrą, neginčytiną architektūrinį paveldą, o Vilniuje, štai, neleidžia griauti net sovietinio.

kultūros paveldas?

kultūros paveldas? portretas
koks ir kokios ar kokia architektūrinė raiška ar tūriniai, erdviniai sprendiniai sąlygoja šį monstrą pavadinti KULTŪROS paveldu? galimai ir vienintelė nostalgiškai prisimenama sovietinė kultūra, jei net policija pabėgo dėl prasto funkcionalumo? prisiminimai kad teises ar baudas duodavo, skirdavo šiame pastate? tai parašykite savininku , kad leistu pakabinti lentele "čia stovėjo pastatas , kuriame buvo išduotos teise ar baudos“, ir nuotrauka pastato kaip atrodė, įsiamžinsite, kad būtų galima palyginti naujų architektūrinių koncepcijų ir ano meto , kai kam labai keliančių nostalgiją -sovietmetis, tad nejuokinkite architektai, tokiu būdu į įstoriją neįeisit. Neįsisprausit, neįšliaušit , nebent , kaip susikurti atkatą šaltinį susiradus, autoius jau senai turėjo reikaluti -nugrauti po priedanga-avarinis, o tikroji ptiržastis -siaubas.

Durnius

Durnius portretas
Jei šis projektas 1986 m. buvo apdovantas TSRS architektu sąjungos (ar Ministrų tarybos) premija, kaip geriausias metų architektūrinis projektas, jis nedelsiant turi būti nugriautas, o liekanos susmulkintos ir išbarstytos nedirbamuose Vilniaus krašto žemėse. Kiek galima toleruoti sovietinį paveldą. Architektūriniams nusikaltimams neturi būti senaties.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių