D. Grybauskaitė: nacionalistai? Aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu

„Sunkmečio metu elgėmės atsakingai, greitai susitvarkėme ir tai padarėme patys. Tad tikrai verta savimi pasididžiuoti, pasidžiaugti ir labiau pasitikėti. Mums trukdo pernelyg aštri savikritika ir pasitikėjimo stoka. Puiki šalis, graži gamta, darbštūs žmonės – taip mus mato užsieniečiai. Atrodome daug geriau, nei patys apie save galvojame“, – sako prezidentė Dalia Grybauskaitė specialiame interviu DELFI.

Pokalbyje su prezidente palietėme įvairias temas – nuo politinių kartų atsinaujinimo, oligarchų vaidmens valstybėje, santykių su premjeru iki homoseksualų partnerysčių įteisinimo ir patriotinių eitynių.

Seni veidai užsisėdėjo partijų viršūnėse, o jaunimas neįleidžiamas į didžiąją politiką

- Lietuvos valstybė švęs 23 metus. Kokie didžiausi mūsų pasiekimai per šiuos metus? Kas, Jūsų manymu, trukdo valstybei judėti į priekį dar greičiau? Ko trūksta?

- Nužengėme daug toliau nei 23 metai. Tai buvo didžiulis istorinis šuolis Lietuvai. Lietuva sugebėjo patekti tiek į Europos valstybių šeimą, tiek į NATO – mes tapome verti tų organizacijų. Mus pripažino – mūsų reformas, mūsų vystymosi kokybę.

Mes, lietuviai, esame labai savikritiški, visada visko norime greitai ir iš karto. Tai yra geras bruožas, nes tuomet neužmiegi ant laurų, esi stumiamas poreikio dar kažką keisti. Per 23 metus padarėme gerokai daugiau nei galėjome įsivaizduoti, kitos valstybės tokias reformas darė net šimtmečiais.

Kai grįžtu iš užsienio kelionių, ir matau nenušienautą oro uosto žolę, po kiek laiko ima erzinti, kad neturime net normalaus oro uosto, tačiau yra daug daugiau dalykų, kuriais galima džiaugtis ir didžiuotis. Mus, Baltijos šalis, europiečiai mato kaip labai dinamišką, atsakingą regioną (ypač krizės metu), galimą pavyzdį Europai ir pripažįsta mūsų lyderystę. Tai, ko mes apie save turbūt niekada nedrįstumėm pasakyti.

Sunkmečio metu elgėmės atsakingai, greitai susitvarkėme ir tai padarėme patys. Tad tikrai verta savimi pasididžiuoti, pasidžiaugti ir labiau pasitikėti. Mums trukdo pernelyg aštri savikritika ir pasitikėjimo stoka. Puiki šalis, graži gamta, darbštūs žmonės – taip mus mato užsieniečiai. Atrodome daug geriau, nei patys apie save galvojame.

Trukdžius susikuriame patys – net išorinių jėgų nereikia: tai korupcija, reformų ir jų tęstinumo stoka. Po kiekvienų rinkimų padarome žingsnelį į priekį ir po to du atgal. Tęstinumo nebuvimas, mėginimas griauti, kas iki tol buvo padaryta, Lietuvoje ryškesnis nei kaimyninėse šalyse ir mums kenkia.

- Kokie iššūkiai laukia valstybės su tokiais emigracijos mastais? Kaip ji atrodys po 50 metų ir ar kalbės lietuviškai? Kas tokiomis sąlygomis gali padėti stiprinti valstybingumą?

- Esu įsitikinusi, kad ir po 50, ir po 100 metų Lietuva kalbės lietuviškai – lietuvių kalbą, kultūrą, identiteto simbolius sugebėjome išsaugoti per visus juodžiausius mūsų istorijos laikus ir šito niekas iš mūsų niekada neatims.

Emigracija yra visapusiškai skausmingas reiškinys – ir ekonominiai, ir kvalifikuotos darbo jėgos praradimai, negatyvios nuotaikos visuomenėje, kurios veikia žmonių motyvaciją ir valstybės vystymąsi. Aktyviausias sluoksnis išvyksta iš Lietuvos. Bet emigracija lėtėja, kiek stabilizuojasi – štai pernai išvyko 43 tūkst., o grįžo 21 tūkst. žmonių. Šiuos procesus veikia ir suprastėjusi ekonominė situacija Vakaruose.

Tikiuosi, kad Lietuva sugebės stabilizuoti emigracijos srautus, o identitetas išliks – išsaugosime savo seną, gražią kalbą.

- Kokia Jūsų prognozė Lietuvos politiniam gyvenimui artimiausiam penkmečiui? Kokios asmenybės lems jo eigą? Akivaizdu, kad jaučiamas stiprių politinių lyderių trūkumas.

- Keičiasi politinės kartos – vyresnioji karta kiek užtruko, o jaunesnioji neateina. Susidaro vakuumas, kurį pradeda užiminėti populistai-gelbėtojai, neturintys nei noro, nei tikslo valdyti valstybės, tokie minios šaukliai, besipriešinantys idėjoms ir sakantys „ne“ bet kam. Panašios tendencijos matomos ir Vakaruose – po Italijos rinkimų.

Atsiranda vienadienių, sezoninių junginių. Tai blogas signalas mūsų politinei sistemai ir valstybės politinei ateičiai. Į politiką atėję žmonės turi suprasti, kad ateina dirbti valstybei ir žmogui, o ne ieškoti valdžios ir pinigų. To nėra ir tai pavojinga.

Norėtųsi, kad ir tradicinės, ir naujos partijos suprastų politinės lyderystės atsakomybę – be tikrų lyderių valstybė negalės būti konkurencinga ir dirbti savo žmonėms.

Kartų kaitos nėra, matome senų veidų užsisėdėjimą tradicinių partijų viršūnėse, jaunimas slopinamas ir neįleidžiamas į didžiąją politiką, o tai nedidina pasitikėjimo partijomis, atsiranda niša populistams ir avantiūristams. Politinės kultūros ir demokratijos stoka rodo, kad esame jauna valstybė.

- Ką Lietuvos partiniam gyvenimui reikš Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijų susijungimas? Kaip tai paveiks didžiąsias partijas?

- Abi šios partijos yra vieno lyderio partijos, jos neužaugino naujų lyderių. Tai netipinės partijos. Tokių partijų jungimasis yra naujas fenomenas Lietuvoje. Partijos, besiremiančios ne ideologija ar socialiniu segmentu, o vienu lyderiu, dažnai nebūna ilgalaikės. Bus įdomu stebėti partijos narių reakciją, ypač regionuose, ir elektorato reakciją. Nes elektoratas išskiria ir renkasi asmenybes. Kol kas nuspėti šio jungimosi rezultatus anksti, nes jie gali priklausyti nuo daugelio ir greičiausiai subjektyvių faktorių.

Negalime susitarti dėl energetikos, o kaimynas išsukinėja mums rankas

- Kaip vertinate naujosios Vyriausybės darbą? Ji buvo burta ir tvirtinta nelengvai. Kokios iniciatyvos Jums kelia susirūpinimą, o kokios atrodo priimtinos?

- Tai koalicinė Vyriausybė, o tokioms vyriausybėms visuomet sunku dirbti. Kol nepraėjo 100 dienų, norėčiau susilaikyti nuo griežtesnio žodžio – dar anksti ypatingiems rezultatams. Ryškesnė politinė Vyriausybės klaida yra diskriminacinis lietuvių kalbos egzamino palengvinimas. Manęs nestebina, kad dėl jo iš karto kreiptasi į teismą. 29 Konstitucijos straipsnis numato, kad negalima teikti privilegijų lyties, rasės, tautybės, kalbos pagrindu. Todėl Vyriausybė neturėtų dalinti privilegijų nei vienai mažumai kitų sąskaita.

Didžiausia atsakomybė šioje Vyriausybėje tenka socialdemokratams. Esu pasirengusi padėti premjerui, kiek galėsiu – puikiai suprantu, kad tokioje koalicinėje Vyriausybėje nebus lengva. Tačiau tai ir šansas socialdemokratams parodyti, kad jie gali suvaldyti sudėtingas situacijas.

- Kokie dabar Jūsų santykiai su premjeru?

- Santykiai yra darbiniai ir, vertinčiau, geri. Mes susitinkame su juo pirmadieniais aktualijų ir problemų aptarti, mūsų patarėjai taip pat bendradarbiauja, deriname daugelį klausimų. Geranoriškumas yra, ir aš labai norėčiau, kad tokie santykiai išliktų.

- Kokios šios Vyriausybės perspektyvos po Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai?

- Nespėliokime – kartais vežimą išverčia mažas žirnelis ant kelio. Linkiu Lietuvai turėti stabilias vyriausybes ir kad jos galėtų padaryti tai, kas naudinga visiems, o ne griauti ir vėl mėginti žadėti iš naujo. Esu nepartinė ir apolitiška, man nesvarbu, kokios politinės jėgos sudaro Vyriausybę, svarbu, kad jos dirbtų sąžiningai ir nebūtų korumpuotos.

- Ar galima tikėtis, kad šios Vyriausybės sprendimai duos teigiamų rezultatų Lietuvos ekonomikai? Kokie veiksmai galėtų būti didžiausias postūmis? Ar realus Lietuvos planas įsivesti eurą 2015 m.?

- Šiai Vyriausybei pasisekė. Krizės laikotarpis pasibaigė ir Lietuvos ekonomika ima augti, todėl šiai Vyriausybei bus daug lengviau – ji eis kaip lėktuvas pavėjui: nebus tokio streso ir spaudimo taupyti. Tikiuosi, kad Vyriausybė tuo pagrindu ir pasinaudos. 2015 m. yra geras šansas euro įvedimui, nes po to prasidės priešrinkiminis laikotarpis ir bus daug sunkiau tai daryti.

Yra daug gerų iniciatyvų ir idėjų energetikoje, kurias galima būtų tęsti arba peržiūrėti ir pakoreguoti. Energetika vis tiek išliks viso ekonomikos vystymosi pagrindas, o ekonominis vystymasis lems politinį stabilumą. Energetinis savarankiškumas ir energetinio tiekimo saugumas bus tie dalykai, kurie bus labai svarbūs ir šiai, ir kitoms vyriausybėms, nes per 23 metus čia pasistūmėjome labai nedaug.

- Kurį iš dabartinių Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektų laikote sunkiausiai įgyvendinamu ir mažiausiai įtikinamu?

- Sunkiausiai įgyvendinamas yra bendro visų politinių jėgų sutarimo energetikos klausimais „projektas“. Kai jo nėra arba jis interpretuojamas įvairiai, stringa viskas. Sugebėjome susitarti dėl NATO, dėl kitų svarbių dalykų, o energetinio savarankiškumo strategiją kiekvienas Seimas priima, o naujasis mėgina revizuoti ir sustojame. Ir taip jau 20 metų. O tuo naudojasi mūsų kaimynas, nuo kurio priklausome: kelia mums kainas, išsukinėja rankas, daro įtaką politikai…

Tokia maža valstybė kaip Lietuva turi būti mišrios energetikos šalis – turėti vien tik alternatyvią energetiką – per brangu. Turi būti mišinys iš konvencinio kuro, biokuro ir alternatyvių šaltinių.

Mes net bijome ištirti, ką turime savo žemės gelmėse – vyksta pasipriešinimas. Tai, sakyčiau, neišprusimo ir, deja, lobistų įtakos dalykas. Niekas nesako, kad reikėtų pulti tuojau pat pumpuoti [skalūninių dujų], bet reikia žinoti, ko turėtumėm tikėtis už 10 ar 20 metų.

Reikia užbaigti energetikos sistemos rinkos kūrimą, kurį pradėjome: elektros rinka lyg ir pradėjo veikti, bet nėra nei dujų, nei šilumos rinkos. Kol kas strateginiuose klausimuose stoviniuojame vietoje. Svarbiausia, kad būtent energetinė priklausomybė lemia ir politines įtakas šalies gyvenimui – per energetiką, per pinigus, per lobizmą, per korupciją veikiama mūsų politika ir rinkimų sistema.

Siekis būti nepriklausomais ir mūsų laisvė, kurią pasiekėme prieš 23 metus, dar turi būti įtvirtinta su energetine nepriklausomybe. Kol to nebus, džiaugtis, kad esame visiškai laisvi, negalime.

- Ši Vyriausybė kol kas netarė kategoriško „ne“ atominei elektrinei. Kaip planuojate pakeisti Lietuvos gyventojų nuomonę dėl atominės elektrinės statybos, jei bus nutarta šio projekto neatsisakyti?

- Viskas remiasi į energetinę strategiją: turime apsispręsti, ar Lietuva išliks atominės energetikos šalimi, ar apsieisime be to. Viskas priklauso nuo to, kiek sąžiningai padarysime skaičiavimus ir ar visos politinės jėgos sutars, kaip Lietuva turėtų energetiškai vystytis. Ir tada reikia kalbėtis su žmonėmis, duodant jiems realią, sąžiningą informaciją, o ne taip, kaip buvo padaryta. Išmesta prieš rinkimus, panaudota rinkiminei kampanijai – tai buvo geros idėjos žlugdymas.

Kaip dabar vyksta ir su skalūnais: žmonės gąsdinami, jiems rodomi propagandiniai filmeliai rusų kalba, kuriuos suka patys lietuviai politikai. Patys save apgaudinėjame ir atimame iš savęs galimybę būti dar labiau energetiškai nepriklausomi. Svarbiausias klausimas ne tas, ar bus atominė, o tas, ar mes realiai siekiame energetinės nepriklausomybės.

Oligarchams nelabai svarbu, kas yra valdžioje

- Ar jaučiate, o gal gaunate kažkokių signalų, kad pasikeitus Vyriausybei padidėjo kitų, Lietuvai nedraugiškų valstybių, tarkim, Rusijos, įtaka Lietuvos vidiniam gyvenimui? Jei taip, kaip ji pasireiškia?

- Tokių elementų buvo visada, ir energetika visada buvo veikiama pagrindinio mūsų tiekėjo. Po rinkimų išorės jėgos visada tampa aktyvesnės: jos zonduoja, kiek naujoji Vyriausybė yra atspari interesams ir korupcijai. Laikas parodys, kiek ši Vyriausybė atspari, kiek jau realiai rūpės Lietuvos laisvė.

- Ar Lietuvos spec.struktūros, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamentas, yra pajėgios tas įtakas blokuoti ar bent jau nuodugniai stebėti? Ar Jus tenkina VSD veikla? Ar Jus tenkina už valstybės saugumą atsakingų žinybų bendradarbiavimas?

- Gyvename globaliame pasaulyje, todėl blokuoti nėra lengva. Reikia žinoti, kas vyksta, teikti informaciją politikams, kad jie galėtų priimti sprendimus, ir tai yra daroma. Institucijos dirba ir daro, ką gali, politikai gauna informaciją. Problema ta, kad labiau paveikiami tie, kas daro sprendimus žemesnėje grandyje – tai daug sunkiau suvaldoma.

Mano prioritetai visada buvo kova su korupcija, neteisėtu praturtėjimu. Išaugome iš juodo reketo laikų, bet neišaugome iš baltųjų apykaklių korupcijos. Tam reikia daugiau laiko ir visuomenės nepakantumo. Politinė valia, sąžinė ir atsakomybė yra valdančiosios daugumos rankose – ji turi elgtis atsakingai.

- Anksčiau esate akcentavusi oligarchų įtaką Lietuvoje. Ar jų įtaka pastaraisiais metais kaip nors kito, ar jie linkę veikti per žiniasklaidą?

- Įtaka mažai keičiasi, keičiasi oligarchų grupuotės, kurios prieina prie politinių jėgų, pasikeitus valdžiai. Oligarchinės grupuotės persigrupuoja, mėgina bendradarbiauti su naujos Vyriausybės atstovais.

Jų interesas yra dominuoti, valdyti ir pumpuoti pinigus, jiems nelabai svarbu, kas yra valdžioje. Tokie oligarchiniai junginiai labai greitai susiformuoja, keičiasi, juda priklausomai nuo situacijos, gerai prisiderina prie besikeičiančių aplinkybių. Tai gyvas organizmas, kurį nuolat reikia stebėti ir mėginti sutrukdyti, tai ir mėginame daryti. Kol bus pažeidžiamų politikų ir pareigūnų, tol oligarchiniai junginiai turės erdvę daugintis ir egzistuoti. Jie yra mūsų politinės kultūros atspindys.

- Lietuvą neseniai sukrėtė dar vieno banko griūtis. Kaip vertinate Lietuvos banko veiklą sprendžiant Ūkio banko problemas? Ar Lietuvos banko veiksmai nebuvo pavėluoti?

- Mūsų finansinė sistema pastaruosius 20 metų buvo gerokai užteršta. Pasikeitimus lėmė ne tik Lietuvos banko vadovo pakeitimas, bet ir tarptautinė finansinės sistemos krizė, išryškinusi ir Lietuvos problemas. Lietuvos bankinės sistemos apsivalymas buvo būtinas: kai kurių bankų veikla turėjo netgi mafijinių, tarptautinės prekybos ginklais elementų. Ar apsivaldymas buvo daromas laiku, ar adekvačios priemonės, gali vertinti tik specialistai, ne aš. Ūkio banko atveju veiksmai buvo derinami ir su Finansų ministerija, ir su Vyriausybe. Tai buvo Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimas.

- Į būsto renovaciją dedama daug vilčių – tiek dėl šilumos kainų mažėjimo galutiniams vartotojams, tiek dėl papildomų darbo vietų ir emigrantų susigrąžinimo. Ar Jums priimtinas naujasis renovacijos modelis? Ar jis pateisins viltis ir ar jis nėra pavėluotas?

- Renovacijos modelis nėra ypatingai naujas ir jis labiau pilotinis projektas, nes kol kas kalbame tik apie 500 namų. Tai daugiau mėginimas, o ne toks reiškinys, kuris išjudins ekonomiką ir grąžins žmones į Lietuvą. Jo mastai nėra dideli.

- Lietuvoje vyksta diskusijos dėl globos namų reikalingumo. Jūs pati pareikalavote atlikti tyrimą dėl Ventos globos namuose gyvenusios ir 5 kg svėrusios neįgalios septynmetės. Nevyriausybinės organizacijos perspėja dėl situacijos vaikų globos įstaigose ir ragina spręsti šį klausimą: nedelsiant kurti tikrus šeimyninio tipo globos namus, neviršijančius aštuonių vaikų vienuose namuose. Ar, Jūsų nuomone, Lietuva turėtų imtis permainų šioje srityje?

- Prieš trejus metus kėliau šį klausimą buvusiai Vyriausybei ir deja, ji neišdrįso padaryti reformų socialinėje sferoje. Tiek ir tokio dydžio globos namai yra sovietinis reliktas. Dėl šios problemos Lietuva buvo ne kartą kritikuota Europos organizacijų. Padėtis nesikeitė dėl mentaliteto, požiūrio ir finansų – globos įstaigose vaiko su negalia krepšelis yra per 2 tūkst. Lt/mėn. (kai šeimoje mokama 520 Lt/mėn. už vaiką) ir visiškai aišku, kodėl kai kurios savivaldybės yra suinteresuotos turėti kuo didesnius globos namus, negalvodamos apie vaikų gerovę.

Ventos globos namų mergaitės atvejis tik išryškino neprižiūrėtos sistemos problemą. Ten dirba per 190 personalo, iš kurių 31 – su medicininiu išsilavinimu, o vaikų yra apie 200 – kiekvienam vaikui beveik po vieną prižiūrėtoją... Jie negalėjo nematyti ir nesuprasti, kas vyko su mergaite.

Tikiuosi, kad naujoji ministrė imsis priemonių ir prevencijos ne tik Ventos namų atveju, bet ir apskritai. Lietuvoje yra per 100 globos namų ir per 4000 vaikų juose, ir valstybei labai brangu juos išlaikyti. Duokime finansinę motyvaciją šeimoms, kad vaikai galėtų augti šeimose drauge su kitais vaikais.

Homoseksualų partnerystės klausimas gali virsti meškos paslauga

- Homoseksualai taip pat kovoja dėl savo teisių ir nori partnerystės įteisinimo. Kodėl manote, kodėl klausimas dėl homoseksualų partnerysčių Lietuvoje yra per ankstyvas ir „reikalas dar nepribrendęs“? O gal ES atstovai ir kai kurių jos narių diplomatai tiesiog pernelyg spaudžia Lietuvą dėl šio klausimo ir nori, kad per keletą metų įtvirtintume tai, prie ko Europa ėjo dešimtmečiais?

- Visais klausimais būtinos plačios visuomenės diskusijos - ne tik šiuo klausimu. Iš savo patyrimo pasakiau, kad visuomenė nėra pribrendusi. O iš tikrųjų, tuos klausimus turi pati visuomenė ir spręsti, nuo jos tolerancijos lygmens priklauso sprendimai. Ar tokiam sprendimui laikas? Manau, kad dar per anksti, nes matau, kad per prievartą tokių sprendimų daryti negalima. Todėl, kad, atvirkščiai, galime padaryti meškos paslaugą. Turime diskutuoti, kalbėti, ir tada apsispręsti. Esu už absoliučiai lygias teises - tai numato ir Konstitucija, ir tarptautinės konvencijos, bet išskirtinių teisių garantuoti nė vienai grupei mes negalime. Konstitucija sako, kad žmogaus teisių negalima varžyti, bet negalima ir teikti privilegijų lyties, rasės, tautybės atžvilgiu.

- Kovotojų už homoseksualų teisių veikla, jų noras rengti eitynes – tarsi raudonas skuduras nacionalistams. Kovo 11-ąją greičiausiai vėl išvysime nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes. Ką manote apie tokius šūkius kaip „Lietuva – lietuviams“? Ar tokios eitynės yra pilietiškumo, ar visuomenės radikalėjimo išraiška?

- Norėčiau kritiškiau įvertinti jūsų klausimą, o jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu. Jei tas tautinis jaunimas kalba apie patriotizmą, nežeidžia kitų piliečių ir nediskriminuoja jokiais lozungais, tai yra sveikintina, kodėl ne. Bet jei atsiras lozungai, kurie grasina kitoms grupėms arba mažumoms, tai jau yra negerai ir netoleruotina. Jei jaunimas nori parodyti meilę Lietuvai gatvėse, neskriausdamas kitų, be įžeidžiančių lozungų, nemanau, kad reikėtų tai smerkti.

O šūkį „Lietuva – lietuviams“ vertinčiau atsargiai. Analogija daroma su panašiu II Pasaulinio karo Vokietijos šūkiu, nukreiptu prieš žydų tautybės žmones. Tai labai nemaloni istorinė alegorija. Kiek žinau, yra dar antra šio šūkio dalis „Lietuviai – Lietuvai“. Jų vietoje labiau naudočiau antrąją šūkio dalį, o ne pirmą.

- Tačiau tokiose eitynėse prieš keletą metų girdėjome ir šūkius „Juden raus“, matėme svastikas...

- Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu viskas rimsta ir vyksta korektiškiau. Žinoma, visada matysime provokatorių bet kokiuose nevyriausybiniuose pilietiškuose judėjimuose. Norėčiau, kad tautinis jaunimas suprastų, kad tautiškumas ir Lietuvos gerovė priklauso nuo visų joje gyvenančių piliečių. Kiekvienas pilietis, mylintis Lietuvą Tėvynę, čia gimęs, gyvenantis, dirbantis jai yra brangus vienodai.

- Kas yra maloniausia, būnant prezidente ir kokie niuansai atgrasiausi?

- Nevertinu savo darbo „patinka“ ar „nepatinka“. Aš jį vertinu kaip prasmingą ir atsakingą darbą. Tai yra pareiga, kurią užsikroviau ant savo pečių pati, žinodama, kodėl grįžtu iš Briuselio, kokioje ekonominėje krizėje yra atsidūrusi valstybė ir norėdama jai padėti.

- Ar dar kartą kandidatuosite į Lietuvos prezidentus?

- Apie dalyvavimą prezidento rinkimuose apsispręsiu tik kitų metų pradžioje.

- Dėkoju už pokalbį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

aras

aras portretas
PADETI LIETUVAI PVZ PASKIRIANT VALI GEN. PROKURORU TIPO NEKORUMPUOTAS NIEKO NEPAZYSTA DURNELIS IS KAIMO

Kęstas

Kęstas portretas
Jei kas balsavote už D.Grybauskaitę, ar ruošiatės už ją balsuoti, patartina paskaityti straipsnį, aprašantį jos kolaboravimą su okupantais po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo [1]. Ta pati D.Grybauskaitė noriai paskelbė tautiečius, emigravusius po to džiaugsmingo momento Tėvynės išdavikais, nevertais Lietuvos pilietybės. Mes tokiems žmonėms, kaip D.Grybauskaitė, leidžiame toliau naikinti lietuvius, mūsų tautos vienintelį tikrą turtą... Gėda mums. Ne, pilietybę neatima. Jokiu būdu. Tik šnipinėja užsienio lietuvių bendruomenėse, išsiaiškindami, kas gavo kitos valstybės pasą. Toliau atima tik lietuvišką pasą ir užrakina spintoje. O toms pačioms lietuvių bendruomenėms kitu mūsų mokytojų rusų komunistų metodu paskelbia, kad atsirado dar viena išdavikė, kuri atsisakė lietuviško paso. Kad rusų komunistai daug metų taip šnipinėjo ir niekino mūsų žmones, tai čia visai ne prie ko. Juk mes kas antrame sakinyje kalbame apie demokratiją. (Oi, bet rusų komunistai irgi kas antrame sakinyje minėjo socialistinę demokratiją...) Tada demokratija čia irgi visai ne prie ko. Kodėl svarbus D.Grybauskaitės ištikimo tarnavimo okupantams net po Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos momento pavyzdys? Nes jis parodo esmę to, ką D.Grybauskaitė daro dabar. Ji ir vėl laiko mūsų nuomonę niekine. Tauta referendume pareiškia, kad nereikalingas mums didžiulis branduolinis katilas. D.Grybauskaitė vadina mus apgautais ir kiša mums tai, kas naudinga tik japonams. Didelė tautos dalis pasirinko sunkmetį išgyventi užsieny. D.Grybauskaitė asmeniškai vetuoja įstatymą, kuris leistų mūsų teisėsaugai nustoti iš tos didelės tautos dalies atiminėti pilietybę. Tauta išrinko į valdžią konservatorių priešininkus. D.Grybauskaitė šaiposi iš naujai išrinktos valdžios, kelia jai didesnius reikalavimus, negu tiems patiems konservatoriams ir gana ilgai (kol gali) trukdo naujos Vyriausybės susidarymui. Galima sužinoti daugiau, suvedant į Google žodžius: mokslas-studijos-ekonomika.

Liutauras

Liutauras portretas
A, tai Grybauskaitė savo pareigas sau ant pečių pati užsikrovė? :))) O aš maniau, kad rinkimai buvo, ir ją žmonės išrinko...
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių