Buvusio V. Landsbergio patarėjo planuose – tuoktuvės su vyru

Daugiau nei prieš savaitę vykusių seksualinių mažumų eitynių "Už lygybę" atgarsiai netyla iki šiol. Kad ir kaip būtų, nemaža dalis parado dalyvių buvo užsieniečiai arba užsienyje gyvenantys lietuviai. Vienas jų – orientacijos neslepiantis 45-erių politologas, diplomatas, aktorius Darius Sužiedėlis, gyvenantis JAV.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vašingtone gimęs D.Sužiedėlis dirbo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio padėjėju užsienio politikos klausimais. Tada jaunas vyras savo seksualinę orientaciją slėpė. Dabar prieš mane sėdėjo laisvas žmogus – be kaukės, pasitikintis savimi ir tvirtai dėstantis savo poziciją.

"Prieš trejus metus dalyvavau pirmosiose gėjų eitynėse Vilniuje. Jokiu būdu nenorėjau praleisti progos antrą kartą dalyvauti. Šios eitynės – net svarbesnės, nes joms vis dėlto iškovotas Gedimino prospektas. Manau, tai svarbus žingsnis. Tas prospektas skirtas visiems Lietuvos žmonėms", – mano Amerikos lietuvis.

– Dariau, turbūt Amerikoje taip pat dalyvaujate seksualinių mažumų eitynėse? – paklausiau D.Sužiedėlio.

– Dabar gyvenu Floridos valstijoje, Sent Pitersbergo mieste. Kaip tik birželį Sent Pitersberge buvo LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transvestitų – red. past.) eitynės. Tai – pačios didžiausios eitynės visoje Floridoje, net didesnės už Majamio. Į jas suvažiuoja žmonių ir iš visų aplinkinių pietinių valstijų.

Taip pat dalyvauju Floridos seksualinių mažumų veikloje. Dabar įsijungiau į referendumų kampaniją – bandysime surinkti parašus, kad būtų atmestas konstitucinis vienalyčių asmenų santuokų draudimas. Floridos valstijoje vienos lyties asmenų santuokos draudžiamos. Jei mums pavyktų, Florida būtų pirmoji pietinė Amerikos valstija, kuri įteisintų tokias santuokas. Truputėlį liberaliau žmonės mąsto šiaurėje ir Vakarų pakrantėje, o Amerikos pietuose – šiek tiek atsilikę.

– Ar su savo partneriu jau esate susituokę?

– Dar ne. Mes su Wilsonu dos Santosu, kai dar gyvenome Niujorke, užregistravome savo partnerystę miesto taryboje. Kol kas dar nepakilome į antrą pakopą. Bet mano partneris greitai atsikrausto į Floridą. Tikiuosi, kitąmet surengsime vestuves kurioje nors iš tų valstijų, kuriose tai padaryti galima. Kaip čia, Lietuvoje, į zaksą eina, taip ir mes įregistruosime savo civilinę santuoką.

– Kaip susipažinote su Wilsonu?

- Williamo Shakespeare’o teatre. Tai – didžiausias teatras Vašingtone. Aš tuo metu jame vaidinau. Kai kuriems aktoriams prireikė fizioterapeuto pagalbos. Ir jis atėjo.
Wilsonas gimė Brazilijoje, bet iš ten pabėgo į Ameriką. Anksčiau jis dirbo Amerikos oro linijų bendrovėje, paskui pradėjo dirbti fizioterapeutu.

– Jūs gimėte Vašingtone. Argi ir tokiame milijoniniame mieste savo seksualinę orientaciją reikėjo slėpti?

– Nereikėjo, bet aš slėpiau. Be to, ne visą laiką Amerika tokia atvira buvo, kaip dabar.

– Iki kokio amžiaus slėpėte? Kada apie savo orientaciją apsisprendėte pranešti tėvams?

– Savo šeimai pasakiau, kai man buvo 30 metų.

– Kokia buvo jos reakcija?

– Nuostabi. Jie tai priėmė. Iki šiol mano partnerį labai myli ir kviečia į visus šeimos suėjimus, pobūvius. Čia buvo daugiau mano varžymasis, jie tai priėmė iš karto. Besąlygiškai. Sakė, mane myli ir mylės. Ir bet kurį man artimą žmogų priims kaip savą. Tuomet dar nebuvome susipažinę su Wilsonu.

– Ar norėtumėte, kai susituoksite su Wilsonu, turėti vaikų?

– Wilsonas norėtų įvaikinti. Brazilijoje daug vaikų gyvena labai sunkiomis sąlygomis. Bet aš manau, kad mes – jau ne to amžiaus. Man – 45-eri, Wilsonui – 48-eri. Vien dėl amžiaus susilaikyčiau nuo to žingsnio, o ne dėl to, kad įvaikinimas man – kokia nors problema. Juk geriau įvaikinti mažiukus, o ne vyresnius vaikus. Vyresnių vaikų poros nenori įvaikinti.
Mes turime labai daug homoseksualių draugų Amerikoje, kurie tiesiog puikiai, saugiai augina vaikus. Labai juos myli. Bet aš atsižvelgiu į mūsų abiejų amžių – manau, auginti mažus vaikus mums jau ne laikas.

Aš visą laiką norėjau turėti savo vaikų. Užtat turiu nuostabų sūnėną, nuostabią dukterėčią, kurie man yra kaip vaikai. Tai – mano sesers Jolantos vaikai. Jie kartais sako, kad aš jiems geresnis negu jų tikrasis tėvas.

– Bet jeigu ir pasiryžtumėte įvaikinti, ar Floridoje susidurtumėte su kliūtimis?

– Floridoje – nebe. Ten gėjams ir lesbietėms buvo draudžiama įvaikinti, jei neklystu, prieš penkerius metus. Bet noriu pabrėžti: bet kuri pora – nesvarbu, homoseksuali ar heteroseksuali, – turi pereiti labai kruopštų patikrinimą. Tikrinama, kur jie dirba, kokios jų finansinės pajamos, namų sąlygos. Nėra taip, kad žmogus ateina ir išsirenka vaiką kaip kokį šuniuką prieglaudoje. Ne. Visas procesas užtrunka beveik metus.

Bet dabar ypatingų suvaržymų homoseksualioms poroms nėra. Jeigu jie sugeba įrodyti, kad turi tinkamas sąlygas vaikui auginti, jiems leidžiama įvaikinti. Bet to negalima pasakyti apie kitas valstijas. Kai kuriose Amerikos valstijose tas draudimas dar yra. Bet daugumoje valstijų – net tose, kur tos pačios lyties asmenims neleidžiama tuoktis, – galima įvaikinti.

Pas mus tie klausimai sprendžiami labai įvairiai – Amerikoje yra 50 valstijų, socialinė politika jose skirtinga.

– Puikiai atrodote. Turbūt nemažai moterų buvo dėl jūsų galvą pametusios. Ar žaisdavote su jomis, ar tiesiai šviesiai pasakydavote apie savo orientaciją?

– Ne, nežaidžiau. Esu turėjęs draugę, ji buvo mane įsimylėjusi. Bandžiau būti kitoks, negu esu. Paskui buvau priverstas labai jos atsiprašyti. Iki šiol esame labai geri draugai.
Man labai liūdna, kad dar daug žmonių yra Lietuvoje, kurie meluoja sau ir vienas kitam. Manau, tos eitynės prisidėjo ir prie to, kad žmonės nustos meluoti.

– Baigėte politologijos mokslus, tačiau po kelerių metų nutarėte tapti aktoriumi. Ar dar filmuojatės kine Brazilijoje?

– Ne. Aš buvau teatro aktorius. Šiuo metu esu nuo to atitolęs, nes teko daug keliauti, gyventi Brazilijoje – Wilsono tėvynėje. Dirbau su vertimais iš lietuvių kalbos į anglų, užsiimu verslu, fotografija.

Politologijos bakalauro laipsnį įgijau Amerikos katalikų universitete. Magistro darbą apgyniau iš gynybos politikos mokslų.

– Gal esate baigęs ir aktorinio meistriškumo studijas?

– Ne. Bet dirbau šešerius metus Vašingtone, profesionaliame teatre. Pas mus nebūtina baigti aktorinių studijų, kad galėtum vaidinti. Garsiausios Amerikos žvaigždės nėra baigusios tokių studijų. Pas mus ne taip griežta kaip Lietuvoj.

– Kaip suprantu, nesistengiate, kad jūsų karjera kine klostytųsi ir toliau?

– Norėčiau, bet tam laiko turiu nedaug, be to, mano amžius ne tas. Turi būti jaunesnis. Teatras ir kinas labai skiriasi, aktoriui reikalingi skirtingi įgūdžiai. Man teatras daug arčiau širdies. Dėl kino reikėtų kraustytis į Kaliforniją. Bet aš nelabai noriu – turiu šeimą, giminių.

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – dar žalioje jaunystėje – dirbote Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V.Landsbergio padėjėju užsienio politikos klausimais. Ar tada savo orientaciją slėpėte ir gyvenote susivaržęs?

– Taip, slėpiau.

– O gal tai buvo klaida?

– Ne, nemanau. Gyvenimas toks, koks yra. Nesu iš tų, kurie labai gailisi dėl savo sprendimų. Gal būčiau norėjęs anksčiau atsiskleisti, bet taip viskas susiklostė. Ačiū Dievui, tada man nebuvo labai sunku. Turėjau nuostabių draugų. Manau, jie būtų tada mane palaikę. Bet aš nebuvau tam žingsniui pasiruošęs.

Į Lietuvą atvažiavau iš karto po to, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, 1990 m. pavasarį, ir buvau čia metus – iki 1991 m. vasaros. Išvykau prieš Maskvos pučą. Tada buvo visai kitokia politinė situacija, kitokie rūpesčiai. Buvo sunkus laikotarpis.

Mūsų buvo tokia jaunų žmonių grupė, kuri padėdavo ne tiktai pirmininkui V.Landsbergiui, bet ir visai Aukščiausiajai Tarybai komunikuoti su užsieniu. Mūsų anglų kalba buvo šiek tiek geresnė negu kitų. Mes padėdavome palaikyti ryšius, priimti svečius, rengti susitikimus. Buvo daug darbo ir jis buvo žiauriai įdomus. Ir šiandien turiu Lietuvoje gerų draugų iš to laikotarpio. Jie mane priima tokį, koks esu.