Bandymas dirbtinai gerinti santykius tarp šalių gali daug kainuoti

Apie mūsų šalies užsienio politikos prioritetus ir formavimą dienraščio pokalbis su vyriausiąja Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja užsienio politikos klausimais Jovita Neliupšiene.

– Artimieji Rytai – mums tolimi. Visgi, Lietuvos užsienio politikos formuotojai, regis, neabejingi opiems šio regiono klausimams. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, ypač Vyriausybėje, nemažai kalbama apie santykių su Izraeliu svarbą, net reiškiama parama Izraelio pozicijai tarptautinėje erdvėje. Ministrų kabineto laikysena šiuo atveju tarsi aiški, o prezidentūra lyg ir nepateikė konkrečios pozicijos. Ar visi užsienio politikos klausimai derinami tarp Prezidentūros ir Vyriausybės? O gal kai kuriais klausimais Vyriausybė elgiasi vienašališkai?

– Tarpinstitucinis bendradarbiavimas įgyvendinant užsienio politiką yra aiškiai nustatytas. Prezidentė kiekvieną savaitę susitinka su premjeru ir aptaria svarbiausius klausimus. Palaikomi nuolatiniai kontaktai su Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetais bei šių komitetų vadovybe. Todėl komunikacijos kanalai yra nusistovėję.

Šiuo metu visi užsienio politikos formuotojai ir vykdytojai Lietuvoje tikrai sutaria dėl to, kad bet kokie veiksmai Artimuosiuose Rytuose turi būti sprendžiami derybų būdu. Juk nė viename konflikte nebūna juoda ir balta. Labai svarbus kontekstas, kultūra, visuomenių ne tik istorinė, bet ir kasdienio sugyvenimo patirtis.

O tai, kad vienu ar kitu užsienio politikos klausimu vyksta diskusija viešojoje erdvėje, labai sveikintinas dalykas.

– Daugiau nei dešimtmetį neįvyko nė vienas Lietuvos ir Rusijos prezidentų susitikimas. Pirmaisiais Prezidentės valdymo metais kalbėta, kad vizitas į Rusiją arba aukščiausių Rusijos vadovų vizitas į Lietuvą galėtų įvykti ir, regis, abi šalys rodė susidomėjimą. Tačiau dabar kalbos nutilo ir daugiau šia tema nediskutuojama. Kodėl? Ar galima tikėtis, kad vizitas kada nors įvyks?

– Vizitas yra tik priemonė ir vienas iš diplomatinių žingsnių, o pats savaime tai nėra siektinas rezultatas. Tam, kad tą priemonę galėtum panaudoti, abi šalys turi būti pasirengusios ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti. Tam susikalbėjimui ir reikia pasiruošti. Reikia žinoti, ką viena šalis kitai gali pasiūlyti, ko paprašyti.

Su Rusija nuolat auga tarpusavio prekyba, daugėja sąžiningų investicijų, intensyvėja kultūrinis ir švietimo bendradarbiavimas. Ir tam nereikia nei vizitų, nei aukščiausių valstybės vadovų susitikimų.

Kita vertus, bandymas dirbtinai gerinti santykius gali daug kainuoti. Juk ne paslaptis, kad kalbama apie šalies energetinį saugumą ir valstybės gebėjimą vykdyti nepriklausomą energetinę politiką.

– ES ir Rusijos santykiai. Lietuva netrukus pirmininkaus ES, ir šis klausimas, tikėtina, kils. Tad koks yra jūsų ir Prezidentės požiūris į bevizį režimą tarp Rusijos ir ES?

– Reikia pabrėžti, kad kalbame apie ES ir Rusijos susitarimą, o ne dvišalį Lietuvos ir Rusijos klausimą. ES dominuoja požiūris, kad bevizis režimas yra svarbus bendradarbiaujant: skatinant verslą, stiprinant kultūrinius ryšius ar plėtojant turizmą. Tačiau abi šalys turi tinkamai pasirengti.

Rusija supranta, kad viskas priklauso nuo jos pačios, nuo tinkamo namų darbų atlikimo. ES su Rusija yra suderinusi sąrašą darbų ir jie šiuo metu įgyvendinami. Kai visi parengiamieji darbai bus atlikti, tuomet ES spręs, ar tikslinga pradėti derybas dėl bevizio režimo. Kol kas sunku prognozuoti, ar Rusija spės padaryti namų darbus iki Lietuvos pirmininkavimo 2013 m., tačiau jeigu taip atsitiks, kartu su kitomis ES narėmis galėsime konstruktyviai spręsti šį klausimą.

– Jūsų nuomone, ar Europai nereikėtų didesnės integracijos saugumo srityje? Kaip vertinate savarankiškos ES saugumo politikos galimybę?

– Lietuvos saugumui užtikrinti svarbu tiek NATO garantijos – esami gynybos planai ir JAV buvimas Europoje – tiek pačios ES saugumo iniciatyvos. ES vykdo daug misijų karštuosiuose pasaulio taškuose, nors galbūt jos ir nėra tokios pastebimos kaip NATO misijos.

Lietuva aktyviai dalyvauja mums svarbiose ES misijose Gruzijoje ir Afganistane. Todėl mums svarbu, kad tai būtų viena kitą papildanti veikla.

– Kaip vertinate tai, kad ES pastaruoju metu susiklostė praktika taikyti dvejopus standartus žmogaus teisių srityje. Galvoje turiu Baltarusijos ir Azerbaidžano atvejus. Kokią poziciją Lietuva turėtų užimti, kad mūsų politika atrodytų nuosekli?

– Tiek Baltarusijos, tiek Azerbaidžano atvejais ES pabrėžia žmogaus teisių ir demokratijos principų svarbą. Lietuva taip pat.

Baltarusija yra arčiau mūsų, todėl šiai šaliai Lietuvoje skiriama daugiau dėmesio. Bet kuriuo atveju svarbiausia yra neuždaryti durų. Rytų kaimynystės šalių įtraukimas, skatinant ekonominį, energetinį, kultūrinį bendradarbiavimą, viena vertus, užtikrina pragmatinių ryšių palaikymą, kuris yra abipusiškai svarbus.

Kita vertus, artimiausiu ir vidutiniu laikotarpiu nėra jokio kito būdo, kaip paskatinti tų šalių visuomenes rinktis demokratiją, įstatymų viršenybę ar žodžio laisvę, kaip tik parodant savo pavyzdžiu.

Sėkmės istorijos yra paveikiausias būdas įtikinti. Tačiau užsidarius ir izoliavusis to nepadarysi.

– Gal ES svarstoma apie naujų energijos išteklių paiešką, kad būtų įmanoma diversifikuoti išteklių tiekimą? Kurios šalys, išteklių tiekėjos, yra (arba būtų) ES prioritetas šiuo klausimu? O gal kalbama tik apie „Gazprom“?

– Prezidentė nuolat pabrėžia, kad energetinį saugumą galima užsitikrinti tik siekiant mūsų energetinio sektoriaus diversifikavimo. Tai svarbu tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygmeniu.

Tačiau tam, kad galėtume kalbėti apie skirtingus išteklių tiekėjus, būtina turėti kaip tuos išteklius iš įvairių šaltinių priimti – tam mums reikia elektros ir dujų jungčių, tam reikia suskystintųjų dujų terminalo. Judant link to ES lygiu buvo priimti atitinkami dokumentai, kurie nustato, kad energetinės salos būtų panaikintos iki 2015 m.

Reikia tikėtis, kad ir būsimoje finansinės perspektyvoje bus nemažas dėmesys skirtas strateginiams energetikos projektams įgyvendinti.

Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl įtarimų „Gazprom“ piktnaudžiavus monopoline padėtimi ir nesąžiningai nustatant kainas Rytų ir Vidurio Europoje. Nedideliais žingsniais link to judama.

Lietuva taip pat daro savo namų darbus – dujų terminalas, jungtys su Švedija ir Lenkija, mūsų dalyvavimas Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinkose padės užtikrinti išteklių tiekėjų įvairovę.

Juk svarbu ne tai, kokia šalis tiekia energijos išteklius, o ar už juos mokame sąžiningą rinkos kainą.