Arkivyskupas G.Grušas: kai kam buvau „Chruščiovo dovana pasauliui“

Naujasis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, pasakodamas apie savo pašaukimą, LRT radijui teigė perspektyvų darbą IMB korporacijoje iškeitęs į kunigystę dėl geresnio viršininko ir geresnių produktų.

Naujas pareigas Vilniaus arkivyskupas metropolitas pradės eiti nuo balandžio 23 d., kuomet pakeis atsistatydinusį kardinolą Audrį Juozą Bačkį.

„Bačkių šeimą mano tėvai pažinojo, kai dar nebuvau gimęs. Todėl sakau, kad savo gyvenimo ir pašaukimo istorijoje matau vedančią Dievo ranką, nes tokių istorijų nesugalvosi“, – sako arkivyskupas G. Grušas.

Apie nueitą kelią, pasirinktą profesiją, materijos tvarumo dėsnį, religiją be tarpininkų ir numatytus darbus naująjį Vilniaus arkivyskupą metropolitą kalbino LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai.

Gerbiamas arkivyskupe, ar galima jus pristatyti kaip arkivyskupą nominatą?

Paskirtas naujas vyskupas, vyskupas nominatas, jau turi vyskupo titulą. Taip pat ir popiežiaus paskirtas arkivyskupas tuo titulu naudojasi, bet pareigų neina, kol jų neperima iš savo pirmtako.

Jūsų biografija skiriasi nuo daugelio jūsų kartos Lietuvos kunigų. Gimėte Vašingtone, JAV. O kokioje šeimoje užaugote?

Turiu vieną seserį, bet abu augome kaip vienturčiai, nes mano tėvai karo metu buvo atskirti. Tėvas buvo suimtas vokiečių, bet paskui pabėgo ir atsidūrė vadinamojoje dipukų stovykloje Vokietijoje. Po karo jis atsirado Amerikos zonoje ir per pažįstamus gavo iškvietimą į Ameriką. Motina ir sesuo, kuri tuo metu buvo dar visai maža, gyveno ir Vilniaus krašte, ir kitose Lietuvos vietose. Tėvai vienas apie kitą nieko nežinojo 12 metų, net nežinojo, ar kitas dar gyvas, ar nebe. Tačiau jie buvo labai religingi ir vienas kitam liko ištikimi.

Praėjus 12 metų, per pažįstamus, draugus, iš nuogirdų tėvai vienas apie kitą sužinojo. Tada tėvas pradėjo rūpintis, kaip mamai ir seseriai gauti leidimą išvykti iš Lietuvos, tuo metu priklausiusios Sovietų Sąjungai, ir sujungti šeimą. Po penkerių metų įvairaus darbo, kai viceprezidentas Richardas Nixonas apsilankė Maskvoje pas Nikitą Chruščiovą, kaip draugystės gestas 200 išskirtų šeimų buvo duotas leidimas susijungti.

Mano mama ir sesuo buvo tame sąraše ir 1960 m. išvyko iš Lietuvos. Seseriai, kai ji po ilgo laiko pagaliau pamatė tėvą, buvo jau 17 metų. O po metų gimiau aš, todėl šeimos draugai mane kartais net pravardžiuodavo „Chruščiovo dovana pasauliui“.

Kaip prabėgo jūsų vaikystė? Kokioje mokykloje mokėtės?

Mokiausi įvairiose mokyklose, nes tėvas dėl darbo keldavosi iš vietos į vietą. Teko gyventi ir rytiniame, ir vakariniame Amerikos pakraštyje. Kai gimiau, nei mama, nei sesuo labai daug angliškai nekalbėjo, todėl, be abejo, mano pirma kalba yra lietuvių kalba. Angliškai išmokau, kai pradėjau lankyti vaikų darželį.

Namuose visuomet kalbėjome ir kalbamės lietuviškai. Visada priklausiau ir aktyviai dalyvavau lietuvių išeivijos bendruomenėje. Priklausiau ir ateitininkams, ir skautams, ir lituanistinei parapijos mokyklai. Ilgai gyvenome Pietų Kalifornijoje, Los Andželo parapijoje. Ten baigiau gimnaziją ir įstojau į universitetą.

Los Andžele, Kalifornijos universitete studijavote informatiką ir matematiką. Kaip prisimenate studijas? Kur teko darbuotis jas baigus?

Darbavausi IBM korporacijoje, buvau sistemų inžinierius, arba techninis rinkodaros konsultantas. O studijos buvo dar įdomesnės. Kai grįžau ten po daugelio metų, ant sienos pamačiau atminimo lentą su užrašu, kad šioje vietoje gimė internetas. Ir aš ten buvau tuo metu, kai vyko tyrimai. Teko dirbti ir tame pačiame fakultete, kur vyko bandymai, nors ne toje grupėje.

Dar įdomiau, kad tuo metu to fakulteto dekanas buvo prof. Algirdas A. Avižienis, didysis mūsų mokslininkas. Labai įdomiai mus vedė Dievo apvaizda. Prof. A. A. Avižienis iš Lietuvos karo metais taip pat turėjo trauktis, nors buvo dar gimnazistas. Tuo metu, kai jis laikė egzaminus, kad galėtų Vokietijoje stoti į universitetą, mano tėvas buvo tas, kuris jį egzaminavo. O po daugelio metų aš studijavau pas jį.

Jis žinojo, kad jūs to mokytojo sūnus?

Ryšius palaikėme, nes lietuvių bendruomenė maža. Jis pats man apie tai ir pasakojo. Tai labai susipynusios istorijos. Net ir arkivyskupo, dabar – kardinolo J. A. Bačkio tėvelis buvo Lietuvos atstovas Vašingtone. Bačkiai buvo tarp pirmųjų žmonių, kurie priėmė, sutiko mano mamą ir seserį, atvykusias iš to meto Lietuvos. Taigi Bačkių šeimą mano tėvai pažinojo, kai dar nebuvau gimęs. Todėl sakau, kad savo gyvenimo ir pašaukimo istorijoje matau vedančią Dievo ranką, nes tokių istorijų nesugalvosi.

Labai dažnai žmonėms, ypač su jaunimui, sakau, kad Dievo pašaukimas yra mums parengtas planas, reikia tik sugebėti išgirsti, ką Dievas mums kalba, ir atsiliepti. Tas nuotykis, tas gyvenimas, kuris iš tikrųjų mums siūlomas, yra gerokai didesnis, gražesnis, negu mes įsivaizduojame. Tai nereiškia, kad gyvenime nėra skausmo ar kančių – mano tėvų gyvenimas tai liudija. Lietuvos bažnyčios istorijoje yra daug kankinių, ir jų istorijos rodo, kad tie, kurie per tuos sunkius metus liko ištikimi Dievui, gavo galimybę patirti Dievo malonę, artumą. Taigi, kai leidiesi vedamas, vyksta nuostabūs dalykai.

Kai nutariau palikti IBM korporaciją ir Viešpačiui pasakiau – taip, eisiu tuo keliu, daugelis žmonių manęs nesuprato. Bendradarbiai klausdavo, kaip galiu palikti tokį darbą, tokią karjerą, galimybes ir t. t. ir išeiti į seminariją. Kai atsibodo šitas klausimas, atsakydavau: „Geresnis viršininkas, geresni produktai ir nepakartojamas amžinas pensijos paketas.“

Kur studijavote teologiją?

Pradėjau studijuoti Amerikoje. Metus mokiausi pranciškonų universitete Steubenvilyje, kuris paliko didelį įspūdį. Tai buvo mažas universitetas, kuriame mokėsi tik 2 tūkst. studentų, bet tikėjimas jame buvo labai gyvas. Ten nebuvo reikalavimo privalomai dalyvauti kasdienėse mišiose, bet tai darė apie 85 proc. studentų. Paskui išvykau į Romą, gyvenau britų Bedos kolegijoje, skirtoje vėliau pašauktiesiems. Buvau trečias jauniausias kolegijos studentas (man dar nebuvo 30 metų), o du vyriausi klierikai jau buvo sulaukę 66 metų. Ten buvo ir buvusių Kanados ministrų, tarptautinių bankininkų, maklerių. Teologiją studijavau ir pas dominikonus, šv. Tomo Akviniečio universitete.

Tada Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, arkivyskupas A. J. Bačkis buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu, todėl aš, kadangi mano mama kilusi iš Vilniaus krašto, įsirašiau į Vilniaus arkivyskupiją kaip klierikas. Tai buvo tokia praktika, kurią išeivijos lietuviai kunigai naudojo, kad juos galėtų perkelti iš vienos lietuvių parapijos į kitą.

Formaliai priklausydavo vienai vyskupijai Lietuvoje?

Taip. Pirmą kartą Lietuvoje buvau 1979 m. ir iškart patekau į juodąjį sąrašą. Neįleido iki 1989 m. Paskui kaip klierikas savo vyskupui parašiau, kad noriu susipažinti su padėtimi, padėti, mokytis ir atlikti praktiką čia, Lietuvoje. Taip atvažiavau į dviejų mėnesių pastoracinę klieriko praktiką, bet užtrukau ilgiau, nes arkivyskupas pasiūlė metams pertraukti studijas ir padėti surengti popiežiaus vizitą.

Klausytojas teiraujasi, ar pripažįstate materijos tvarumo dėsnį, kad materija iš niekur neatsiranda ir nedingsta?

Yra visokių teorijų, kurios vis patobulinamos. Mokslas remiasi prielaidomis, o, remiantis jomis, kuriamos dar didesnės kitos prielaidos. Taip mes ir plečiame mokslo supratimą, teoriją. Kartais atsiranda kažkas naujo, kas sudrebina visą pasaulį, astrofizika ypač padeda plėsti supratimą.

Žmogus bando suvokti pasaulį. Tačiau mes kaip tik išpažįstame tuos dalykus, kuriuos gauname per apreiškimą, ir labai dažnai tą apreiškimą mokslas pasiveja po daugelio metų. Kaip popiežius Benediktas sako, yra du supratimo sparnai. Vienas – tikėjimo, apreiškimo sparnas, kitas – mokslo. Jie nesikerta, nors mes kartais ir bandome supriešinti.

Pavyzdys – pirmojo sprogimo teorija. Visiems atrodo, kad ji neigia tikėjimą. Tačiau iš tikrųjų šią teoriją iškėlė katalikų kunigas, fizikos profesorius, dėstęs Liuveno universitete. Esame sutikę labai daug mokslininkų, kurie, betirdami, besigilindami į mūsų pasaulio, visatos slėpinius, ir atrado, kad už to yra kur kas daugiau. Labai gera Francio S. Collinso knyga „Dievo kalba“. Jis, vadovaudamas žmogaus genomo tyrimams, pagilino savo tikėjimą. Man atrodo, mokslas plėsis toliau, atras, kad iš kažkokios materijos sukurta nematoma tamsioji materija, apie kurią sužinome vis daugiau. Juokaujama, kad, kai mokslininkai pasieks žinojimo kalno viršūnę, ten atras apie Dievo slėpinį mąstančius teologus.

Taip pat klausytojai domisi, kaip bus panaudojamos bažnyčios, kurios dabar apleistos ir baisiai atrodo? Be to, kadangi daug turistų lanko bažnyčias, gal reikėtų jas dažniau atverti ir leisti vargonų įrašus?

Kardinolas ilgus metus suko galvą, ką daryti. Negalime pamiršti istorijos: bažnyčios buvo uždarytos, po daugelio metų ir ilgų derybų daug kas buvo grąžinta, bet grąžinta prastos būklės. Pvz., šv. Jurgio bažnyčioje ilgus metus buvo archyvas, biblioteka, todėl dabar jos restauracijai daug pinigų, be to, negalima pamiršti, kad ji – paveldas. Finansų ir panaudos klausimai svarbūs daugeliui bažnyčių.

Žinoma, norėtųsi, kad bažnyčios būtų atviros ir turistams, ir maldininkams, bet ypač svarbus saugumo klausimas. Dabar tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje vykdomi projektai, pvz., Jono Pauliaus II kelias, Dievo Gailestingumo kelias ir kt. Dievo Gailestingumo šventovėje visą dieną vyksta adoracija, žmonės prieina prie paveikslo, laikomos pamaldos ir turistams. Tai siekis, bet visada iškyla laiko ir pinigų klausimas.

Arkivyskupe, kokie pagrindiniai iššūkiai jūsų laukia? Kokius darbus jau esate numatęs?

Pirmas ir pagrindinis darbas – išsamiai susipažinti su padėtimi. Aš kunigauju 20 metų, bet dažniausiai dirbu Nacionalinės vyskupų konferencijos sekretoriate. Vis dėlto, manau, iššūkiai tie patys. Šiemet švenčiame tikėjimo metus, tad kyla būtinybė kviesti naujai evangelizacijai, kad tie, kurie yra pakrikštyti, geriau pažintų savo tikėjimą ir pradėtų praktikuoti ne tik sekmadieniais, bet ir kasdienybėje. Taigi mūsų iššūkiai labai platūs.

Paskambinęs klausytojas klausė, kaip vertinate religiją (judaizmą, karaimų tikėjimą ir pan.) be tarpininkų (tarpininkais vadina Jėzų Kristų, Krišną, Mahometą, Budą)?

Dievas bando belstis į kiekvieno žmogaus širdį. Tačiau žmogui reikia bendruomenės, tai apreiškė ir Jėzus Kristus – mums pirmiausia reikia santykio su Dievu, paskui – vienų su kitais. Užsidaryti pavojinga, nes tada mes nepatiriame visos Dievo meilės – norint ją patirt, reikia ne tik mano santykio su Dievu, bet per jį ir mano santykio su visais kitais, todėl reikia ir bendrystės, ir bendruomenės.



Komentarai 2 Rašyti komentarą

mainos rubai margo svieto

mainos rubai margo svieto portretas
kazkoks tai "keistas"

vytautas

vytautas portretas
kur jūs šventieji buvote,KADA Lietuvių partizanai kovojo su RUSKIAIS.Jankių radijas rėkė tuoj ateisime,pasekoje to lietuviai šaudė lietuvius,iki mirties kovojo su ruskiais,o jankiai vis rėkė.Dabar jau jankiai apmovę su MAŽEIKIAIS,vėl nori prasukti aferą su dujomis.Kažkodėl LIETUVOJE PASIDARĖ DIDVYRIAI,KURIE PABĖGO POKARYJE Į VAKARUS,PALIKĘ LIETUVĄ ,SAVO KAILĮ GELBĖDAMI.ADAMKUS,NET SENOLĮ UŽMIRŠO,KURIS ARKLĮ SU VEŽIMU ATIDAVĖ,KAD TAS /PATRIJOTAS/GRĮŽĘS SUDERGTU LIETUVĄ IR TAPTU VIRŠININKU.Juk daržo baidyklė ir yra daržo viršininkė.O kiek tokių babaisų atvažiavo į LIETUVĄ.
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių