Ar nepakiš kojos universitetų reformai pačių valdančiųjų rietenos?

Tačiau jau dabar galima spėti, kad šis projektas nebus įgyvendintas dėl pačių valdančiųjų nesutarimų.  Apie tai – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene ir Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu.

– Po pateikimo už balsavo 89, 8 susilaikė, o balsuojančių prieš nebuvo. Atrodytų, kad parlamentas tam vieningai pritaria. Tačiau į laidą kvietėme ir Seimo pirmininką, kuris apie universitetų jungimą, švelniai tariant, pasisako skirtingai nei jūs,  ir Seimo švietimo komiteto pirmininką, kuris taip pat išsako kitokią poziciją kai kuriais klausimais, tačiau laidoje dalyvauti jie atsisakė argumentuodami, kad užtenka jūsų vienos. Jūs pati manote turinti savo frakcijos palaikymą šiuo klausimu?

J. Petrauskienė: Prieš pateikiant nutarimą Seimui, buvo daug susitikimų su skirtingomis akademinėmis bendruomenėmis. Žinoma, yra daug skirtingų nuomonių, tačiau diskusija vyksta. Tuose susitikimuose dalyvavo tiek Seimo pirmininkas, tiek frakcijos seniūnas, tiek premjeras. Visų tikslas yra vienodas – gerinti aukštojo mokslo kokybę. Nesiekiame kažką būtinai išsaugoti, siekiame kurti. Tam pritaria visi.

– Jūs kalbate apie tai, kad turėtų būti užtikrinta kokybė, tačiau stebint viešą diskusiją susidaro įspūdis, kad iš esmės yra kovojama dėl institucijų: kuri dominuos kuriame junginy. Jūs matote tuos procesus, ministre?

J. Petrauskienė: Be jokios abejonės turime pripažinti, kad batalijos dėl institucijų pavadinimų ar institucijų kiekio užgožia nemažą dalį visos reformos esmės. 

Visų tikslas yra vienodas – gerinti aukštojo mokslo kokybę. Nesiekiame kažką būtinai išsaugoti, siekiame kurti. Tam pritaria visi.

– Pone Landsbergi, sakoma, kad Lietuvoje yra per daug universitetų, o jums neatrodo, kad jų yra per mažai? Kad jų trūksta? Vilniaus universitetas toli gražu negali vadintis regioniniu lyderiu, Kauno technologijos universitetas – taip pat. Apie kitus universitetus nereikia net kalbėti. Ar jūs tuose planuose nepasigendat tiesiog ambicijos? Juk valstybė galėtų pasakyti, kad po 10 metų nori turėti, pavyzdžiui, du universitetus, kurie būtų konkurencingi regiono mastu, ar net Rytų Europos mastu?

G. Landsbergis: Kai paklausėte, ar netrūksta universitetų, pirmiausiai pagalvojau, kad juokaujate. Man kartais atrodo, kad kiekvienam Seimo nariui reikia po atskirą universitetą: premjerui – policijos akademijos, E. Jovaišai – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU), V. Pranckiečiui – Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU). Kiekvienas turi savo numylėtinį ir bando jį saugoti. Vilniaus universitetas patenka į pasaulio 500-uką, ar ne? Ir štai ateina kitas universitetas ir sako: aš irgi turiu kai ką neblogo. Ką neblogo? Taip, galbūt iš visų Šiaulių aukštųjų mokyklų tai tikrai yra neblogai.

Visuomenė suprastų, kad jūs turite didį tikslą, o ne jungti, sujungti. Žmonių mažėja, vaikų mažėja – nėra kam mokytis, tai sujungsim vieną „šu“ ir kitą „šu“ ir gausim tiesiog didelį „šu“.

Mes taip pat padarėme savo skaičiavimus ir rėmėmės pasaulio praktika, kur tikrai yra buvę nemažų proveržių. Pavyzdžiui, Turkija. Du privatūs universitetai per gana trumpą laiką sugebėjo patekti į pasaulio žemėlapį kaip tikrai aukštai vertinami universitetai. Į kiekvieną iš jų nuo pradžių buvo investuota apie pusė milijardo dolerių tam, kad būtų pasiekti tokie rezultatai. Tai ir yra ambicija.

– Ministre, girdint tiek Ramūno Karbauskio, tiek kitų komentarus apie tai, kad jūsų teikiamas projektas – tik pasiūlymas, atrodo, kad valdžia dar nepradėjusi rimtai svarstyti iškart daro kompromisus, kalba apie galimas nuolaidas. Ministre, jums nesinorėjo pateikti dar ambicingesnio plano? Pavyzdžiui, siūlyti ne 5, o 2 universitetus Lietuvai? Gal net vieną?

J. Petrauskienė: Mes kalbame apie universitetus, tarsi jos būtų mechaninės dėžutės – į vieną visas sudėjus kažkas įvyks. Taip nėra. Tačiau, kita vertus, kartais viskas suvedama į siaurą priešpriešą: lyg vyriausybė nori, lyg universitetai priešinasi, lyg Seimas negalės to padaryti. Manau, kad tai yra primityvokas žvilgsnis į visą situaciją. 

G. Landsbergis: Ministre, klausant jūsų ir dabar, ir Seime, aš matau nuoširdų norą, kad viskas pavyktų ir kad aukštojo mokslo kokybė kiltų. Tačiau kai matau Seime veidus tų žmonių, kurie ir šiandien jus vieną atsiuntė atstovauti tokiam klausimui, man tikrai kyla dvejonių – kas balsuos Seime už jūsų reformą? Tikrai manau, ministre, kad jums yra tekęs pats sunkiausias darbas. Todėl, kad jūsų turite „stovėti“ už reformą, kuria pati turbūt tikite, tačiau neturite visiškai jokios politinės atramos Seime. 

J. Petrauskienė: Ko labiausiai reikia vykdant reformas švietime – tai mažiau politikavimo. Reali situacija yra tokia: turime didžiulį dubliavimą, didžiulę fragmentaciją, absoliučiai demotyvuotą akademinį personalą, kuris ir turėtų būti pagrindinė vertybė. Apie tai mes taip pat kalbame ir tam rengiame priemones, tačiau visi kalba apie universitetų skaičių, nes tai kol kas lengviausia išmatuoti.

– Ministre, ar nereikėtų vyriausybei šiuo atveju pasakyti ilgalaikio tikslo? Tarkime, 2030 m. – du Lietuvos universitetai pasaulio reitinge tarp 200 geriausių. Toks yra mūsų tikslas, todėl visas parazituojančias programas reikia „nupjauti“, kai kuriuos universitetus gal apskritai uždaryti su niekuo nejungiant, bet pasiekti šitą tikslą. Visuomenė suprastų, kad jūs turite didį tikslą, o ne jungti, sujungti. Žmonių mažėja, vaikų mažėja – nėra kam mokytis, tai sujungsim vieną „šu“ ir kitą „šu“ ir gausim tiesiog didelį „šu“.

J. Petrauskienė: Ačiū, būtent taip ir yra. Jei kalbame apie didįjį tikslą, tai noriu visiems priminti strategiją „Lietuva 2030“, kurioje būtent ir yra parašytas siekis turėti tarptautiškai konkurencingus, stiprius mokslo ir studijų centrus Lietuvoje. Iki 2020 m. vyriausybės programoje ir yra pasiūlyti labai realūs žingsniai, kaip ta kryptimi eiti.

G. Landsbergis: Bet ar nereikėtų tuomet ir įtikinti, pirmiausiai saviškius, kad ASU jungimas su VDU nėra ta ambicija, apie kurią jūs kalbat? Švietimo komiteto vadovybė vakar [pirmadienį – LRT.lt] kaip tik diskutavo apie tai, kad tobuliausias būdas yra jungti žemės ūkį ir „artes liberales“ humanitarinį VDU universitetą. Aš nejuokauju. Tai buvo pasakyta Seimo salėje. Taip yra todėl, kad dauguma rektorių pirmiausiai galvoja apie savo pozicijų, algų išsaugojimą. Apie studentus, apie bendruomenes, apie diplomus ar, galiausiai, apie mokslo kokybę, manau, yra mažai galvojama.

– Pone Landsbergi, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nė viena valdžia iki šiol, bent jau programiniu požiūriu, taip rimtai pertvarkyti aukštojo mokslo neketino. Žinoma, didžiausia klaida, kad kažkada tas pats Seimas visoms akademijoms ir institutams leido tapti universitetais.

G. Landsbergis: 2011 m. Andriaus Kubiliaus vyriausybė buvo sudariusi darbo grupę, kurioje taip pat dirbo žymūs specialistai, ir tuomet buvo pasakyta, kad Lietuvoje turi likti 2 universitetai. Mes esame ten buvę. Pagrindinė problema yra – ar Seimas sugebės teisingai balsuoti. Mūsų frakcija vakar [pirmadienį – LRT.lt] užregistravo alternatyvų pasiūlymą, kuris atitinka ir mūsų programą, ir gali būti pastiprinimas jūsų reformai, ministre, kad Lietuvoje turėtų būti trys universitetai: Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir vienas Kauno universitetas, kuris būtų KTU pagrindas, tik išsaugant Vytauto Didžiojo vardą. Trys geriausi pagal reitingus universitetai. Tai būtų protinga. 

J. Petrauskienė: Aš tikiu, kad Seimas gali sutelkti visus pajėgumus. Visos frakcijos labai panašiai dėlioja mintis. Nereikėtų turbūt žongliruoti skaičiais, kiek reikia universitetų, kai svarbiausia yra jungimosi principai. Esmė yra ne kas su kuo jungiasi, o kas dėl ko jungiasi.