A.Krupavičius: politinis raštingumas Lietuvoje yra problema

Lietuvos politikos pasaulis sulig kiekviena diena vis labiau pradeda gyventi rinkimais. Nors oficiali rinkimų agitacija dar neprasidėjo, tačiau partijos jau senokai važinėja po Lietuvą, kalba sau reikalingas kalbas per televizijas ir radiją, jų pilni interneto portalai ir spauda.

Apie rinkimus, partijų reitingų patikimumą, rinkėjų patiklumą ir „juodąsias technologijas“  LRT Televizijos laidos „Savaitė“ žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su Kauno technologijos universiteto profesoriumi socialinių mokslų daktaru Algiu Krupavičiumi.

VRK pirmininkas jau paskelbė, kad tai bus pirmieji rinkimai, kuriuose pradėjo mažėti rinkėjų skaičius. Pirmiausia, tai susiję su sumažėjusiu gimstamumu, bet, žinant, kad žmonės apskritai vis mažiau rodo noro dalyvauti rinkimuose dėl nusivylimo partijų veikla, kokį Jūs prognozuotumėte procentą rinkėjų, kurie ateis balsuoti?

Jeigu pradėtume nuo pirmosios klausimo dalies, tai, matyt, ne tik gimstamumas lemia rinkėjų skaičiaus mažėjimą, labai svarbus veiksnys yra emigracija. Iš kitos pusės, visuomenės senėjimas šiek tiek kompensuoja gimstamumo mažėjimą ir emigraciją ir, matyt, dramatiškai rinkėjų skaičius nesumažės, todėl labai tikėtina, kad turėsime apie 50 procentų aktyvumą, gal truputį daugiau nei 50 procentų ir sakysime, kad tai yra Lietuvos rinkėjų aktyvumo norma.

O referendumas, vyksiantis kartu su rinkimais, gali turėti įtakos rinkėjų skaičiui? Ar daugiau jų gali ateiti balsuoti?

Manau, kad ne. Apskritai rinkimų ir referendumo sudvejinimas yra labai problemiškas sprendimas dėl kelių priežasčių. Mes 2008 metais jau turėjom precedentą, kai kartu su parlamento rinkimais vyko referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės, ir turėjome labai aiškų neigiamą rezultatą. Neužteko balsų ir turėjome neigiamą atsakymą. Matyt, panaši situacija susiklostys ir su dabartiniu referendumu.

Gerai, o dabar dar pakalbėkim apie „juodąsias technologijas“, nes prieš kiekvienus rinkimus iškyla šitas klausimas. Kaip jūs manote, ar taip gali būti, kad kiekviena partija naudoja tas technologijas prieš rinkimus, bet tiesiog viena agresyviai, o kita – nelabai agresyviai, bet naudoja visos?

Aš matau vieną gerą dalyką tose plačiose ir įvairiose diskusijose apie „juodąsias“ arba „pilkąsias technologijas“ ir jų panaudojimą rinkimuose. Tos kalbos šiek tiek atvėsina galimus norus ar įkarštį iš kai kurių partijų, kurios būtų linkę tokias technologijas naudoti, bet daug įrodymų, kad tokios technologijos Lietuvos parlamento rinkimuose ar kituose rinkimuose yra naudojamos, tikrai mes neturėtume ir nesurastume.

Rinkėjai partijų programų beveik niekada neskaito, kandidatai žmonėms prižada visiškai neįgyvendinamų dalykų, jiems niekas to nedraudžia, taip į Seimą susirenka tam visiškai netinkami žmonės, rinkėjai lieka nuvilti. Kaip tą išgyvendinti? Kas turėtų „paprotinti“ rinkėjus, kad jiems žarstomi nerealūs pažadai, galbūt tada Seime susirinktų tokiam darbui labiau tinkami?

Politinis raštingumas Lietuvoje yra problema. Politinio raštingumo reikia mokyti mokyklose, universitetuose. Čia yra labai svarbus žiniasklaidos vaidmuo, ką žiniasklaida daro, kaip ji elgiasi, kiek žiniasklaidoje informacija yra argumentuota, pasverta, kritiškai analizuota. Tai žiniasklaidos vaidmuo yra labai svarbus ir rimtas. Deja, ir apie žiniasklaidą ne visada gali pasakyti daug gerų žodžių. Kritikos trūksta, dar daugiau, politinės partijos rinkimų kampanijos metu perka žiniasklaidą, kad ji transliuotų jiems palankią nuomonę. Na, yra taip, kaip yra.

Prognozės nėra pats dėkingiausias užsiėmimas, bet jos neabejotinai įdomiausia dalis. Kaip manote, kaip elgsis rinkėjas spalio mėnesį: rinksis tradicines partijas ar vėl mėgins pasikliauti „gelbėtojais“ ir viešoje erdvėje daugiausia šūkaujančiais?

Šiuose rinkimuose galėtume partijas suskirstyti į 4 grupes. Dvi partijos, kurios viešosios nuomonės apklausose aiškiai pirmauja, – tai socialdemokratai ir Darbo partija. Ir kol kas užtikrintai teigti, kuri partija bus pirma rinkimuose, tikrai neįmanoma. Tai intriga tarp tų partijų-lyderių iš tikrųjų yra.

Antra grupė – tai partijos, kurios yra ir liks parlamentinėmis, partijos, kurios turi visas galimybes peržengti proporcinį rinkimų barjerą. Tai yra Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai iš vienos pusės. Tai partija, kuri turi pastovų rinkėjų korpusą ir jis gana didelis. Antra partija šioje grupėje yra „Tvarka ir teisingumas“. Nepaisant visų kontraversijų ir prieštaravimų, „Tvarka ir teisingumas“ tikrai, matyt, gaus maždaug tą balsų dalį, kuri jiems prognozuojama.

Toliau, trečia grupė, vadinamosios „pilkosios zonos“ partijos. Geriausiai toje „pilkoje zonoje“ atrodo Liberalų sąjūdis. Liberalų sąjūdis tarp visų liberalių partijų – aš turiu galvoje LiCS, Artūro Zuoko sąjungą „Taip“ – turi didžiausias galimybes ir daugiausia vilčių peržengti 5 proc. barjerą ir patekti į parlamentą pagal proporcinę formulę. Toliau partijos, kurios yra įdomios toje pilkoje zonoje, – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tai yra partija, kuri gali būti tam tikras siurprizas dėl to, kad mes ją šiek tiek linkstame nurašyti, nematyti, nepastebėti.

Na, ir ketvirta, grupė, tai naujos partijos. Aš jas vadinu Trojos arkliais. Tarp svarbesnių yra „Drąsos kelio“ partija, kuri labai matoma žiniasklaidoje, bet... Įvykiai, kurie vyksta tos partijos viduje, nesugebėjimas susitarti, kas yra pirmas-antras ir kaip yra išrikiuojamas partijos sąrašas, istorijos su partijos lyderiais ir prokuratūromis, nebendradarbiavimas su teisėsauga, matyt, yra tie dalykai, kurie mažina tokių partijų populiarumą ir galimybes patekti į Seimą.

Dar daugiau. Jeigu mes pažiūrėtume į rinkimus nuo 2000 metų iki dabar, tai matytume, kad visos naujos partijos – 2000 metais Naujoji Sąjunga (socialliberalai), 2004 metais Darbo partija, 2008 metais Tautos prisikėlimo partija – visos prieš rinkimus turėjo tokius reitingus, kad klausimų, ar jos gali patekti į Seimą per proporcinę rinkimų dalį, nekilo.

Dabar turime gerokai kitokį paveikslą, visų naujų partijų reitingai yra gerokai mažesni nei 5 proc.

Tai realiausiai atrodo, kad į naująjį Seimą susirinks socialdemokratai, „darbiečiai“, Tėvynės sąjunga, „Tvarka ir teisingumas“, realu, kad 5 procentų barjerą peržengs Liberalų sąjūdis ir valstiečiai su žaliaisiais, o dėl visų kitų yra dideli klaustukai?

Taip, apskritai, visiems komentatoriams ir politikos analitikams siūlyčiau žiūrėti į 1996 metų rinkimus, nes sąrašų skaičius, atrodo, bus panašus proporcinėje rinkimų dalyje, save išsikėlusių kandidatų skaičius irgi daug nesiskirs, todėl mes turėtume matyti panašų paveikslą. Ir 1996 metų patirtis sako, kad tada rinkimus laimėjo vadinamosios tradicinės arba šiais laikais vadinamos sisteminės partijos, nors tuo metu irgi buvo įvairiausių naujų partijų – ir Ūkio partija, ir Nepartinių judėjimas, ir Gyvenimo logikos partija ir t.t.