1990 m. kovo 11 d. 22.44 val.

Šiandien, prabėgus 26 metams nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, daugybė faktų rodo, kad jei ne vieningai susitelkęs Sąjūdis, šalis greičiausiai būtų nuėjusi kitu keliu. 1990-ųjų kovą ateitis priklausė nuo kiekvienos dienos.

Rinkimus paskubino Maskva

1989 m. pabaigoje vykęs Lietuvos komunistų partijos (LKP) suvažiavimas priėmė kardinalų sprendimą atsiskirti nuo Maskvos ir tapti savarankiška partija. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) pripažino, kad dėl to vietos komunistų autoritetas labai padidėjo ir pastebimai lenkė Sąjūdžio atstovų.

Vis dėlto 1990 m. vasario 24 d. įvykę rinkimai (buvo 141 vienmandatė apygarda) į LTSR Aukščiausiąją Tarybą pakrypo LKP netikėta linkme. Jau po pirmojo turo paaiškėjo, kad LPS kandidatai gavo du trečdalius mandatų iš 90. Tokią netikėtą  Sąjūdžio sėkmę lėmė tai, kad LPS programoje buvo įtvirtintas siekis kuo greičiau atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o komunistai savo programoje deklaravo krašto nepriklausomybę TSRS sudėtyje.

Pagal įstatymą sesijos pradėti nebuvo galima – rinkėjų mandatus turėjo gauti du trečdaliai deputatų. Antrasis rinkimų turas turėjo įvykti kovo 11 d. Procesus paskubino Maskvoje sušauktas neeilinis TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, turėjęs įvykti kovo 12 d. Jame buvo numatyta išrinkti TSRS prezidentą ir priimti įstatymą dėl respublikų išstojimo iš TSRS. Lietuvai grėsė prezidentinis valdymas.

Tad buvo nutarta paankstinti antrojo rinkimų turo datą. Tam reikėjo įtikinti AT prezidiumo pirmininką ir LKP pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską bei rinkimų komisijos pirmininką, Lietuvos Mokslų Akademijos narį korespondentą Juozą Bulavą, kad antrasis turas vyktų kovo 4, 7, 8 ir 10 d. (tai priklausė nuo to, kaip kuri apygarda spėjo pasirengti).

Triuškinanti Sąjūdžio pergalė

Kovo 11 d. prasidėjus LTSR AT pirmosios sesijos antrajam posėdžiui buvo paskelbta, kad iš viso išrinkti 133 deputatai. Aštuoniose apygardose paskelbti pakartotiniai rinkimai, kurie vyko balandžio 7 d. LKP tegavo 40 mandatų, TSKP (vėliau tapę Lenkų frakcijos nariais) – 5. Jau tada buvo kelios oficialios partijos: Lietuvos socialdemokratų partijos nariai gavo 9 mandatus, Lietuvos žaliųjų partijos – 4, Lietuvos demokratų partijos – 3 ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai – 2 mandatus. Taigi Sąjūdis rinkimus laimėjo triuškinama mandatų persvara.

Šie AT deputatų rinkimai per Lietuvos parlamento istoriją buvo masiškiausi. Juose teisę dalyvauti turėjo ir buvo įrašyti į rinkėjų sąrašus 2 mln. 581 tūkst. rinkėjų. Balsavo 1 mln. 851 tūkst. rinkėjų, tai yra beveik 72 proc. visų įrašytųjų į sąrašus. Į AT deputatus buvo iškelta 650 kandidatų, įregistruota – 522.

Padrąsino J.Lozoraičio skambutis

Kovo 10 d. Sąjūdžio deputatai dar kartą susitiko uždarame pasitarime, kuriame buvo svarstoma, ar kovo 11 dieną paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Kai kurie deputatai suabejojo, ar tikslinga tą dieną skelbti nepriklausomybę. Algirdas Saudargas siūlė dokumentus priimti tik po savaitės, prieš tai viską gerai apsvarsčius. Kazys Saja pareiškė, kad vilkinimas jam primena bailumą ir 1940 m. sovietinį Seimą.

Taip Sąjūdžio deputatai būtų išsiskirstę nieko nenusprendę, jei ne Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto, diplomato Stasio Lozoraičio skambutis. Jis įtikino sąjūdininkus, kad Nepriklausomybės deklaraciją būtina skelbti kovo 11 d.

Žongliravo skaičiais

Kovo 11 d. posėdyje LKP deputatai kandidatu į LTSR AT pirmininko postą pasiūlė savo lyderį A.Brazauską. Sąjūdžio deputatai po diskusijų – LPS pirmininką Vytautą Landsbergį.

"Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui mes turėtume veikti lygiagrečiai tiek politikos, tiek ekonomikos sferose. Aš esu realaus suvereniteto įtvirtinimo šalininkas. Vien politinio įtvirtinimo nepakanka. Mano supratimu, jis turi būti lygia greta statomas ant tvirtų ekonominių pagrindų. Kelyje į nepriklausomybę neturėtų būti taip, kad Lietuvos gyventojai pajustų ir pavojų, ir to pavojaus rezultatus. Ignoruoti šiandieninę ekonominę padėtį, ekonominius ryšius jokiu būdu negalima", – pirmasis pristatydamas savo programą dėstė A.Brazauskas, pabrėždamas ekonominius ryšius su TSRS. Tai rodė, kad Nepriklausomybės aktui dar per anksti.

V.Landsbergio kalba buvo trumpa, jis akcentavo piliečių norą gyventi laisvai. "Mums reikia ateiti į savo laisvą žemę ir apginti mūsų pačių, mūsų vaikų gyvenimą. Mes jau ateiname, mūsų jau daug, todėl gyvenimas keičiasi greitai ir dabar stovime ant istorinio lūžio slenksčio", – Sąjūdžio vadovas neslėpė, kad nepriklausomybė, jį išrinkus pirmininku, bus skelbiama nedelsiant.

Kilus diskusijoms dėl kandidatų, komunistai ištraukė du argumentus. Pirma, neva rinkėjai AT pirmininku nori matyti A.Brazauską – tai byloja ir laiškai su maždaug 100 tūkst. parašų. Vienas iš A.Brazausko ginklanešių Česlovas Juršėnas ėmė žongliruoti skaičiais įrodinėdamas, kad Sąjūdis neturi visuomenės daugumos palaikymo, nes už jį balsavo tik 49 proc. rinkėjų. Jo pagrindinė idėja buvo surengti referendumą dėl AT pirmininko pareigų. Sąjūdininkas Vytautas Plečkaitis, atsikirsdamas komunistams, pareiškė, kad LKP, gavusi kur kas mažiau mandatų, jau savaime turėtų užleisti pirmininko vietą Sąjūdžio atstovui.