Iki Seimo rinkimų lieka mėnuo. Atrodo, jie virsta mažai ką tedominančia rutina. Apie tai ir apie galimus būsimus laimėtojus bei pralaimėtojus svarsto politologas Vytautas Dumbliauskas.

– Iki Seimo rinkimų liko mėnuo. Į Seimą pretenduoja rekordinis skaičius kandidatų, daug partijų. Pasirinkimo, regis, į valias. Bet rinkimų kampanija – kaip niekad nuobodi. Seimo rinkimai Lietuvoje – jau tik rutina?

– Iš tiesų taip. Ir tai liudija, kad tampame normalia visuomene. Kažkada Lietuvoje Seimo rinkimai buvo tikrai reikšmingas įvykis. Bet dabar akivaizdi rutinizacija. Jau ne vieni metai Seimo rinkimai – ne įvykis. Rinkimai tapo įprastu reiškiniu, reguliariai pasikartojančiu kas ketverius metus. 1992-aisiais tai būtų įvykis, 1996 m. – taip pat, sugrįžo į valdžią dešinieji, 2000-aisiais vėl įvykis – į politines aukštumas iškilo Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas. Ir nuo to laiko rutinos jausmas tik stiprėja.

Anksčiau žmonės vis tikėjosi, kad kas nors per ketverius metus reikšmingai pasikeis, o jų viltys nepasiteisino. Balsuoti eina tik tie, kurie mano, kad reikia eiti. Žmonės turi teisę neiti.

– Dalį rinkėjų, matyt, atstumia tai, kad didžiosiose partijose – vis tie patys veidai. Juk partijų kandidatų sąrašų pradžiose – vos viena kita nauja pavardė. Lyderiai – vis tie patys.

– Politinės partijos tam tikru atžvilgiu yra ir ambicingų žmonių sambūriai, kuriuose naujam, jaunam žmogui prasimušti nelengva. Reikia būti arba labai ryškiam, arba nusipelnyti. Tokių, kad konservatorių sąrašo puošmena jaunoji Agnė Bilotaitė ar socialdemokratų jaunimo atstovas Juras Požela, – vienetai. O mūsų didžiųjų partijų lyderiams maždaug 50–60 metų. Tai vidurinė politikų karta. Jie savęs dar nelaiko senais ir tokie nėra. Nes toks amžius politikui – pati branda.

Tad Algirdas Butkevičius ir Andrius Kubilius, matyt, politikoje lyderiaus dar kokius mažiausiai 10 metų. Protinio darbo žmogui – tai pats tas. Panašiai ir su partijų viršūnėmis. Tiesiog nėra, kas užleidžia vietą, nes vidurinė karta dar gali dirbti. Partijose tiesiog nėra vietos. Jaunimas ar jaunesnioji karta partijose – vis dar tik dėl kvapo. Net ir liberalų partijose nėra jokių pasikeitimų – ten taip pat lyderiauja vidurinė karta.

Vis dėlto partijos nedaro to, ką turėtų. Viena partijų funkcijų – atrinkti lyderius ir juos rengti. Jei partijų lyderiai laiko save nepakeičiamais, tai nėra gerai. Nėra kartų pusiausvyros. Pabandykite įstoti į partiją ir padaryti karjerą – garantuoju, kad užtruktumėte ne mažiau nei 10 metų, net jei būtumėte energingas ir garsiai ir efektingai kalbėtumėte.

– Grįžkime prie rinkimų kampanijos. Antai socialdemokratų ir konservatorių patriarchai ne kaunasi, o šneka apie vaivorykštės koaliciją po rinkimų. Tai liudija, kad nei vieni, nei kiti neužtikrinti dėl politinės ateities?

– Socialdemokratai ir konservatoriai jau daug metų valgo tą pačią duoną – šios abi partijos yra politiniame elite, kuris jau daug metų sukasi. A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus sąjunga nebūtų nieko keista. Prisiminkime – pusantrų metų Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybė laikėsi būtent A.Kubiliaus ir konservatorių dėka. Viešumoje šios partijos žaidžia savo žaidimą, viešai kalba vienaip, kulisuose kitaip. Vaivorykštės idėja eina, kaip suprantu, iš socialdemokratų – jie, regis tikrai nesidžiaugtų galimybe, jei koaliciją reiktų sudaryti su Viktoro Uspaskicho Darbo partija.

– Taigi abi partijos nori savotiškai apsidrausti?

– Socialdemokratų vadovybė kartais padejuoja, kad su V.Uspaskichu tiesiog neįmanoma dirbti: jis ryte kalba viena, vakare – kita. Tad jeigu socialdemokratai būtų mažesnieji partneriai koalicijoje su Darbo partija, jiems būtų nekas. Juk Darbo partija – tai vieno asmens diktatūra. Tiesa, A.Butkevičius yra pasakęs, kad vaivorykštės koalicijos eiliniai partijos nariai nesuprastų. Tačiau tai tik jo nuomonė. Partijos elito pritarimas tam – kur kas didesnis. 2 psl. >>