Vertėjai Afganistane padėdavo išnešti sveiką kailį

Vertėjas labai dažnai būdavo žmogus, kuris padėdavo išnešti sveiką kailį iš įvairių nemalonių situacijų, LRT RADIJUI sako Lietuvos specialiosios misijos Afganistane buvęs vadovas Aleksandras Matonis. „Geras vertėjas atvykęs į vietą, kurioje turi vykdyti užduotį, visada stebėdavo vietos gyventojų nuotaikas. Nereikia manyti, kad visi būdavo vien pozityviai nusiteikę. Būdavo visokių situacijų“, – tvirtina jis.

– Kiek vertėjų su jumis dirbdavo?

– Provincijos atkūrimo grupėje vertėjų buvo ne vienas, ne keli, o kartais keliolika. Poreikis buvo milžiniškas. Lietuvos karių kelios grupės nuolat išvyksta, todėl kiekviena privalo turėti vertėją. Taip pat vykdėme civilinę misiją, su kuria vykdavome į skirtingas vietas. Tada turėdavome du vertėjus. Tiesa, su Basiru niekada nedirbdavome, nes mums buvo reikalingi vertėjai, kurie nepriekaištingai moka anglų kalbą, kad būtų verčiama iš dari kalbos į anglų ir atvirkščiai,  gautume tikrai patikimą informaciją.

Kariuomenės žvalgai turėjo savo vertėjus, logistai, kurie rūpinosi stovyklos išlaikymu, – irgi. Kasdien stovyklos teritorijoje būdavo nemažai vietinių gyventojų, kuriuos samdė Goro provincijos atkūrimo grupė atlikti įvairius darbus (statybos, tvarkymo). Vertėjams reikėjo visa tai išversti ir paaiškinti.

Basiras dažniausiai dirbo su kariškiais. Galbūt lietuvių kalbą jis išmoko dėl to, kad ne visi kariai gerai moka anglų kalbą. Kai kuriems buvo malonu pakalbėti lietuviškai. Beje, vienas vertėjas netgi buvo išmokintas lietuvių liaudies dainos „Atskrend sakalėlis“. Atvykus aukštiems generolams kartais ją ir padainuodavo. Na, bet, žinoma, tai juokai.

– Ar lietuviškai kalbančių vertėjų buvo daug?

– Kalbančių lietuviškai buvo vienetai. Apskritai turiu pasakyti, kad afganistaniečiai imlūs kalboms, tikrai geri poliglotai. Gyvendami Afganistane, būdami tadžikais, moka ne tik dari kalbą, bet ir puštūnų, urdų. Šios kalbos vartojamos dalyje Pakistano, Indijoje. Vadinasi, jie moka mažiausiai tris kalbas, nekalbant apie įvairius dialektus.

O taip pat, kai atėjo tarptautinės pajėgos užvirė Babilono tautų katilas. Pavyzdžiui, mūsų Goro provincijos atkūrimo grupės kai kurie vertėjai mokėjo angliška. Kai kurie buvo prisiminę mokslus sovietinės okupacijos laikais, todėl mokėjo kažką paaiškinti ir rusiškai. Mūsų specialiosios misijos vertėjas Kabule (be jau išvardintų dari, puštu, urdu) mokėjo italų, anglų, rusų ir šiek tiek lietuvių.

– Tokio vertėjo vertė Afganistane yra milžiniška?

– Pasakysiu atvirai – vertėjas labai dažnai būdavo žmogus, kuris padėdavo išnešti sveiką kailį iš įvairių nemalonių situacijų. Geras vertėjas atvykęs į vietą, kurioje turi vykdyti užduotį, visada stebėdavo vietos gyventojų nuotaikas. Nereikia manyti, kad visi būdavo vien pozityviai nusiteikę. Būdavo visokių situacijų.

Pavyzdžiui, vietinis gyventojas, dirbantis vertėju, suprasdamas kalbą, greitai viską perprasdavo. Kartais pasakydavo „reikėtų iš čia važiuoti, nes čia kaupiasi nepasitenkinimas“ arba „tas žmogus kažką rezga“. Tokių situacijų buvo ne viena, ne dvi ir net ne dešimt.

– Grįžkime prie Basiro. Pokalbis su juo vyko kažkokioje vietinėje parduotuvėlėje?

– Provincijos atkūrimo grupės teritorijoje, pačioje stovykloje, buvo pastatyta palapinė, kurioje veikė vietos gyventojų parduotuvėlė. Ten buvo galima nusipirkti įvairių vietos dirbinių, džiovintų skorpionų, vietos gamybos kilimų (nors ir nelabai geros kokybės) – įvairių suvenyrų. Deja, kariai neturėdavo galimybės laisvai keliauti ir ieškoti autentiškų suvenyrų. Kartais toje parduotuvėlėje buvo galima rasti ir Kinijoje pagamintų afganistanietiškų suvenyrų.