S. Jakeliūno prognozė dėl naujos krizės: gera ir bloga žinia

– Ką buvo galima Lietuvoje nuveikti kitaip po 2008-ųjų krizės, kad šiandien gyventume geriau?

– Problema ir aną, ir šią kadenciją – mokesčių sistema. Ją reikia supaprastinti – ir verslui, ir gyventojams. Nes dabar – didelė įvairovė, daug interpretacijų ir spragų. Sutinku su Raimondo Kuodžio siūlymu, kad juridinių asmenų mokestiniai režimai turėtų būti tik trys: akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir mažųjų bendrijų. O mes turime daug daugiau formų, tarp jų ir vadinamąsias viešąsias įstaigas. Ten kažkiek dalyvauja ir savivaldybės, ir valstybė, ir privatus kapitalas. Kokia veikla ten vyksta, kaip reguliuojamas apmokestinimas? Kyla labai daug klausimų.

Bet, kai pabandėme inicijuoti tuo klausimu diskusiją, atsitrenkėme į sieną. Štai pavyzdys, kaip neaiškūs mokestiniai dalykai sukelia problemų – tarp jų ir pusiau šešėlinių ar šešėlinių reiškinių problemų.

Reikia kalbėti ir apie pensijų sistemą, „Sodrą“, vadinamąją antrąją pensijų pakopą, kuri yra ekonominė finansinė karikatūra. Neseniai į Lietuvą buvo atvykęs Nobelio ekonomikos premijos laureatas, lietuvių kilmės JAV Jeilio universiteto profesorius Robertas J. Shilleris. Praėjusią savaitę jis buvo susitikęs su premjeru, o aš klausiau, ar jis galėtų padėti įvertinti, kas čia padaryta su ta antrąja pakopa. Jis pažadėjo įvertinti.

Bet ir iš jo ankstesnių rašinių matyti, kad, jo vertinimu, tai – didelis nesusipratimas. Ją reikia atriboti nuo „Sodros“, kad finansuotų ne „Sodra“, o valstybė iš savo biudžeto – pagal galimybes. Didžiąja dalimi finansavimas vyktų asmeninėmis ir darbdavių lėšomis. Tokie principai turėtų būti.

Tas sistemas sutvarkyti – labai sudėtinga, nes valstybės institucijoms, ministerijoms trūksta kompetencijos. Ten vyrauja atsitiktinės arba tradicinės nuomonės, kurias labai sunku pakeisti, sunku įtikinti žmones.

Dabar, palyginti su Skandinavijos ir kitomis valstybėmis, mūsų mokesčių surinkimas ir viešųjų paslaugų finansavimas tesiekia 30 proc., o Europos vidurkis yra 48 proc.

Atsiranda ir privatus interesas. Kalbant apie antrąjį pakopą, tai – pensijų fondai ir už jų esančios finansų grupės, legaliai gaunančios iš to verslo naudą.

Bet nepakanka ir pensijų bei mokesčių sistemų pertvarkos: turi atsirasti efektyviau veikianti politinė sistema. Štai Danijoje yra vieni didžiausių pasaulyje mokesčių. Nepaisant to, danai, tarp jų ir turtingi danai, linkę mokėti tuos mokesčius. Nes politinės institucijos sukuria reikiamą aplinką – saugumą, kokybišką švietimo sistemą (danai retai važiuoja studijuoti kur nors kitur). Jų universitetai užtikrina tokią kokybę, dėl kurios jų absolventai paskui gali dirbti visame pasaulyje.

Kitaip tariant, už tuos mokesčius reikia sukurti kokybiškas sistemas, tarp jų ir nekorumpuotą sveikatos sistemą. Švietimo ir sveikatos sistemų standartai ir prieinamumas turi būti vienodi praktiškai visiems. Už viešuosius pinigus sukurtos sistemos turi veikti gerai, ir jų kokybė turi būti visiems vienoda.

Dabar, palyginti su Skandinavijos ir kitomis valstybėmis, mūsų mokesčių surinkimas ir viešųjų paslaugų finansavimas tesiekia 30 proc., o Europos vidurkis yra 48 proc. Šiuo atžvilgiu esame ES valstybių sąrašo apačioje. Nesakau, kad mums reikia žūtbūt siekti tų 48 proc., bet bent jau 35–36 proc., kaip Estijoje, reikėtų.

– Po euro įvedimo kainos auga kaip ant mielių, bet daugelio gyventojų grupių perkamoji galia mažėja, nors jau kelintus metus nėra jokios krizės, BVP auga. Kaip jūs paaiškintumėte šią situaciją ir kokią matote išeitį?

– Tai, kad mažėja perkamoji galia viešajame sektoriuje, galėčiau patvirtinti, bet su didelėmis išlygomis. Nes priedais ir kitais būdais bandoma kompensuoti tai, kad nekyla bazinis dydis. Jau kurį laiką tas prieaugis turbūt yra mažesnis nei privačiame sektoriuje, bet tai nereiškia, kad jo nėra.

Aš esu linkęs palaikyti premjerą: nesutvarkius viešojo valdymo sistemos, viso viešojo sektoriaus, atlyginimų didinimo nauda būtų labai menka. Lygiagrečiai turi būti ir atlyginimų koregavimai, ir sistemos pertvarka.

– Kiek pamenu, visos pastarojo meto vyriausybės kalba apie tai, kad pirmiausiai reikia sisteminės pertvarkos. Ir kas iš to? Po euro įvedimo dalis algų beveik neauga, o kainos smarkiai pakilo.

– Negaliu su tuo sutikti: algos auga ir viešajame, ir privačiame sektoriuje. Bet sutinku, kad netolygiai, ir manau, kad reikia kitų sprendimų.

– Ar Lietuvai apsimokėjo stoti į euro zoną?

– Tai buvo kone vienintelis projektas, dėl kurio palaikiau buvusį premjerą ir finansų ministrą. Stoti į euro zoną reikėjo pirmiausia ne todėl, kad greitai pritrauksime investicijų, pagerės gyvenimas ir bus kitų dalykų, apie kuriuos daug kalbėta, bet kurie sunkiai tikėtini, o todėl, kad gyventojams ir įmonėms didžioji dalis paskolų (70 proc. ar daugiau) buvo suteikta eurais, valstybė taip pat buvo pasiskolinusi daugiausia ne litais, o eurais. 2009 m. būta požymių, kad mūsų krizė pagilėjo kaip tik dėl to, kad paskolos buvo paimtos eurais. Siekiant išspręsti finansinės rizikos problemą ir neatitikimą, kai šalyje kursuoja litas, o skolos imamos eurais, vienintelis galimas sprendimas buvo stoti į euro zoną.

Visi kiti mums svarbūs ateityje elementai – ne tokie svarbūs, kaip šis. Jis padės ateityje išvengti problemų. Nes jų, tikėtina, bus dar ir pasaulyje, ir euro zonoje.

– O kada labiausiai tikėtinos tos didžiosios problemos ir nauja krizė?

– Mes dabar kalbėjome apie valdymo krizę Lietuvoje, bet reikia suprasti, kad pasaulyje ir euro zonoje dar nesibaigė ankstesnė [ekonominė] krizė. Ji paprasčiausiai gesinama spausdinant pinigus. Europos centrinis bankas, JAV federalinė rezervų sistema įvairiais būdais įlieja daug pinigų į finansų rinkas, ir stengiamasi, kad tie pinigai pasiektų realiąją ekonomiką, skatintų investicijas ir vartojimą.

Tai kažkiek veikia, bet nemaža tų pinigų dalis sukasi finansų rinkose, ir iš pinigų kiekio padidėjimo daugiausiai uždirba finansų institucijos, kurios turi atkurti savo kapitalo pajėgumus, nes jos patyrė daug problemų ir dėl savo, ir dėl jas prižiūrinčių institucijų (ir politinių, ir centrinių bankų) neatsakomybės.

Tas pinigų įliejimas į ekonomiką ir finansų sistemą tęsiasi ir savitai paslepia gilesnes netolygaus konkurencingumo pasaulyje ir ES problemas, taip pat – demografines problemas.

ES parama tarytum užglaisto mūsų viešojo sektoriaus neefektyvumo, demografines, darbo jėgos mažėjimo ir kitas problemas. Bet tai nereiškia, kad nepatirsime krizės reiškinių.

Kada patirsime finansinę – siauresne prasme – krizę? Neįmanoma pasakyti. Jei būtų pradėtos staigiai didinti palūkanos, Europos centrinis bankas sustabdytų pinigų įliejimą – vadinamąjį kiekybinį skatinimą, ir pradėtų augti paskolų palūkanos (2–3 procentiniais punktais), tai greičiausiai sukeltų finansinę krizę.

Bet manau, kad to nebus, nes institucijos ir jų vadovai tapo atsargūs, išmoko pamokas. Tiesa, ateityje problemų vis tiek gali kilti. Jei anksčiau ko nors nenutiks, tai, manau, problemos mūsų laukia 2022 arba 2023 metais. Galbūt ir anksčiau. Prasidėjus naujai ES paramos perspektyvai, pinigų kiekis gerokai sumažės. Tai neigiamai paveiks ekonomiką. Mažės ir darbo jėgos. Greitų pokyčių ekonomikos struktūroje greičiausiai neįvyks, nes tai – lėti procesai.

Tad nesakau, jog patirsime finansinę krizę, bet, ko gero, bus ekonominė stagnacija. Bus labai lėto augimo periodas, pajamos greičiausiai nedidės net tokiu mastu, kaip dabar, t.y. 7–8 proc., kas yra neblogai. Nebus iš ko didinti pensijų. Tad manau, tas laikas bus gan rizikingas.

Susiformavo tam tikra priklausomybė nuo ES lėšų – kaip priklausomybė nuo finansinių narkotikų. Mūsų biudžeto pajamos apie 20 proc. priklauso nuo tų lėšų. Jei tų lėšų sumažės apie 30 proc., mes turėsime mažiau biudžeto pajamų ir mažiau investicijų – jau nekalbant apie buvusių investicijų nepakankamą efektyvumą.

– Bet algų ir pensijų nekarpys, kaip per aną finansinę krizę?

– Ne. Bet ir didinti nebus iš ko. Ir jei toliau tęsis infliacija, o mūsų perkamoji galia jau dabar diskutuotina, tai mūsų tikrai gali laukti stagnacijos laikotarpis.

– Kiek jis realus procentine išraiška?

– Mano vertinimu, yra apie 40–50 proc. tikimybė, kad mes to sulauksime.