R. Vilpišauskas: absoliutaus saugumo nėra, bet NATO jo suteikia daugiau

  • Teksto dydis:

Žvelgiant į tarptautinių santykių istoriją, taika pasaulyje yra išimtis, o anarchija ir nuolatinė grėsmė – įprasta būsena, todėl geriausia gynyba – buvimas pasiruošus, ką suteikia narystė NATO.

Taip LRT RADIJUI sako TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas, Lietuvai minint 13-ąsias narystės NATO metines. Pasak jo, Lietuvai įstojus į NATO, politikų kalbos labai skyrėsi nuo realių sprendimų – grėsmės suvokimas netapdavo realiai skiriamais finansiniais ištekliais ir tik pastaruoju metu rūpestis virto veiksmais.

Penktasis NATO straipsnis – ne naudojimui, o agresorių atbaidymui

Penktasis NATO straipsnis ir yra tam, kad nebūtų panaudotas, kad ir kaip keistai skambėtų, sako R. Vilpišauskas. Kaip tikina jis, to analogija yra draudimo polisas: „Draudžiamės galvodami apie riziką, tačiau tikimės, kad ji nebus realizuota ir polisu pasinaudoti neteks. Taip pat yra su penktuoju NATO straipsniu. Jis skirtas tam, kad būtų pasiųstas signalas potencialiems agresoriams, kad jie pagalvotų, ar verta imtis agresijos prieš bet kurią NATO narę.“

Pasak pašnekovo, pastaraisiais metais, pastebimai stiprėjant grėsmės lygiui, buvo stengiamasi, kad NATO valstybių pajėgumas regione didėtų. „Į tai referuoja ir Lietuvos prezidentė. Prezidentės pasisakymuose galima pastebėti tam tikrą evoliuciją. Pirmos kadencijos metu ji buvo pradėjusi kalbėti apie realių gynybos planų parengimą, nes, jos nuomone, jų nebuvo. Vėliau kalbėta apie rotacinių pajėgų dislokavimą Baltijos šalyse, Lenkijoje. Dabar kalbama apie nuolatinių amerikiečių karinių pajėgų dislokavimą. Vis atsiranda kažkas, ko reikia Baltijos šalių regionui ir jo saugumui stiprinti, įvertinant tai, kas vyksta Rytų kaimynystėje“, – aiškina R. Vilpišauskas.

Mykolo Romerio universiteto dėstytoja politologė Rima Urbonaitė teigia, kad visiškai kitokia situacija vyravo sulaukus įstojimo į NATO penkmečio: „Nesiskyrė tik keli dalykai – tuo metu visi kalbėjo, kad negalime piktnaudžiauti kolektyvine gynyba, tad čia turime teigiamų poslinkių. Tik gaila, kad poslinkiai atsirado tada, kai mums labai stipriai įspyrė kaimynai, teko dėl to gerokai sunerimti.“

Anot R. Urbonaitės, Lietuva buvimo NATO penkmetį minėjo 2009 m., o tuo metu keitėsi JAV prezidentas. „Ten buvo ir nauja administracija. To meto Lietuvos gynybos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, kad kiekviena administracija pradeda veiklą sušiltėjimu. Dabar turime tokią pat situaciją. Tik iššūkiai tuo metu buvo kitokie. Rusija buvo svarbi kalbant apie Afganistano, Irano atvejus. Dabar susikoncentruota į NATO valstybių vidų ir apie išorines operacijas tiek daug nekalbama“, – tvirtina pašnekovė.

Gynybinio, o ne puolamojo pobūdžio aljansas

Paklausta, ar kuriant batalionus, didinant karių skaičių ir finansavimą neprovokuojama Rusija, R. Urbonaitė teigia, kad tai – klasika tapęs argumentas: „Tačiau tai Rusijos argumentas, ne mūsų. Rusija formuoja naratyvą, kad bet koks veiksmas jų atžvilgiu atrodo kaip agresija ir ignoruoja faktą, kad šie veiksmai prasidėjo po Rusijos veiksmų. Rusija jaučiasi galinti diktuoti sąlygas, kaip valstybės turėtų elgtis savo pačių teritorijose.“

R. Urbonaitė sako, kad Rusiją, tarsi liūtą už ūsų, galima tampyti net be ginklų. „Rusija bet kokį veiksmą bet kada gali traktuoti kaip provokaciją, jeigu tai jai nepatinka. Tai – natūrali Rusijos pozicija“, – teigia pašnekovė.

R. Vilpišauskas tikina, kad reikia kalbėti apie pasiruošimą – darymą to, kas įmanoma, įvertinant Lietuvos ir Baltijos šalių, taip pat visų NATO valstybių išteklius: „Šiuo metu grėsmės suvokimas skirtingose Europos šalyse supanašėjęs. Tai, kas daroma (pratybos, pajėgų dislokavimas ir pan.), rodo, kad NATO yra gynybinio, o ne grasinančio ar puolamojo pobūdžio aljansas. Tai reikia aiškiai konstatuoti.“

Pasak R. Vilpišausko, daug įtakos turi įvykiai rytinėje kaimynystėje. „Tai, kas vyksta Gruzijoje, Ukrainoje, karinės pratybos Kaliningrado srityje, Baltarusijoje, yra svarbu. Jei nebūtų dislokuota tiek pajėgumo, nebūtų planuojamos Rusijos ir Baltarusijos „Zapad“ pratybos, tai ir NATO valstybės reaguotų kitaip. Dabar žiūrima į realybę. Nemažai žmonių taip pat mato daug kitų būdų, kaip panaudoti mokesčių mokėtojų lėšas ne gynybai. Deja, tarptautiniai santykiai – ne pačios geriausios būklės“, – aiškina politologas.

Kaip tvirtina R. Vilpišauskas, analitikai kalba, kad laikotarpis po 1990 m., išskyrus tragedijas Balkanuose, Europoje buvo gana taikus: „Tačiau, žvelgiant į tarptautinių santykių istoriją, taikos išplitimas pasaulyje yra išimtis, o ne taisyklė. Anarchija ir nuolatinė grėsmė – įprasta būsena. Pastarųjų metų įvykiai Rytų kaimynystėje primena, kad geriausia gynyba – būti pasiruošusiems, kiek leidžia ištekliai. Buvimas NATO suteikia galimybę naudoti kolektyvinius išteklius, prisidedant ir patiems. Tai pastaraisiais metais suvokė ir Lietuvos politikai, ir nemažai šalies gyventojų.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių