R. Valatka: Lietuvoje ministru gali tapti ir triušis iš iliuzionisto kepurės

Sauliaus Skvernelio sprendimas eiti į rinkimus su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga išvertė jį iš ministro posto. Partija „Tvarka ir teisingumas“ ilgai ieškojo, kuo jį pakeisti. Iš viso partija pateikė net 6 kandidatus, kol galiausiai vienas jų tiko ir premjerui, ir prezidentei. Trečiadienį prezidentė naujuoju vidaus reikalų ministru paskyrė visuomenei nežinomą ministerijos padalinio vadovą Tomą Žilinską. Apie tai ir kitas pastarojo meto politikos aktualijas laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su politikos apžvalgininkais Rimvydu Valatka ir Vytautu Bruveriu.

– Pone Valatka, kas toks yra naujasis vidaus reikalų ministras? Net Rolandas Paksas, pasiūlęs jį į ministrus, neatskleidžia, iš kur jį pažįsta. Kaip vertinate tokį pasirinkimą?

R. Valatka: Lietuva yra vienintelė demokratinė valstybė, kurioje ministru tapti tūkstantį kartų lengviau, nei būti išrinktam Seimo nariu ar į Vilniaus miesto tarybą. Kitaip tariant, dabar Lietuva pastatyta ant galvos. Tam, kad būtum išrinktas į Seimą, reikia surinkti bent 8000–9000 balsų, o tapti ministru...

Einant gatve pro R. Pakso ar Darbo partijos būstinę, gali pataikyti, kad pasiūlys tapti ministru. Jei nuotaika bus gera ar būsi įkaušęs, tai gali priimti tokį pasiūlymą. Šiuo metu vyriausybėje yra kokie 4 ministrai, kurie yra taip sugaudyti. Tai, kaip sakoma, vaikai, nedarykite daugiau taip. Rinkėjai, nerinkite partijų, kurios apskritai nežino, ar turi žmonių – bent po vieną – į ministro kėdę.

Prieš šiuos Seimo rinkimus rinkėjams reikėtų pasakyti, kad jei partija nesugeba į vieną vietą įvardyti dviejų kandidatų, už tokią partiją apskritai balsuoti negalima. Daug kas netgi džiaugiasi, sako specialistas. Bet S. Skvernelis sako, kad jis prastas specialistas.

Man atrodo, kad vienintelis trumpas jungimas buvo 2009 m. Briuselyje, kuomet prezidentė dar buvo eurokomisarė, o tas žmogus ten irgi kažką dirbo. Kadangi prezidentė taip pat yra iš tų politikų, kuri buvo valdininkė, specialistė, tai ji nepažįsta žmonių. Turime labai juokingą situaciją, kai ministru gali būti bet koks triušis, ištrauktas iš iliuzionisto kepurės.

– T. Žilinsko kandidatūra neužkliuvo nei premjerui, nei prezidentei, nors viešojoje erdvėje pastarosiomis dienomis buvo įvairiausių (ir ne itin palankių) nuomonių apie šį žmogų. S. Skvernelis labai kritiškai pasisakė apie savo pavaldinį, bet jis vis dėlto paskirtas. Pone Bruveri, kaip jūs tai vertinate?

V. Bruveris: Negalima sakyti, kad ši figūra – visiškai nežinoma. Yra toks posakis: „plačiai žinomas siauruose ratuose“. Jis buvo ministro Raimundo Palaičio laikais ir jo sąsajos su R. Palaičiu yra labai akivaizdžios. Jis akivaizdžiai tiko prezidentei – tai yra de facto prezidentės kandidatas.

Visos tos absurdiškos gūžynės, kurios vyko su 5 ar 6 kandidatais, ir yra susijusios su tuo, kad prezidentė vis reikalavo naujų kandidatūrų, kol galų gale buvo prieita iki šitos. Nesu tikras, ar prezidentė jį patvirtino be jokių abejonių. Toks įspūdis, kad ji buvo sudvejojusi, ypač po to neigimo naujienų srauto, S. Skvernelio kritikos, pareigūnų profsąjungų pasipiktinimo, tačiau vis tiek jis buvo paskirtas.

– Kuo jūs tai aiškinate? Ar jis paskirtas dėl to, kad prezidentė jį pažinojo, kaip valdininką? O gal specialiai taip pasielgta, nes T. Žilinskas sulaukė S. Skvernelio kritikos?

V. Bruveris: Neatmesčiau, kad tai galėtų būti viena priežasčių. Be to, prezidentė jį turėtų atsiminti iš tų laikų, kai poną Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą vertė iš postų dėl „Snoro“ banko istorijos. Taip pat jis – nepartinis specialistas, kas dabar labai madinga. Visi dabar nori nepartinių, kurie neva nepolitikuoja ir nieko blogo nepridaro. Be abejo, viena iš priežasčių ir tai, kad S. Skvernellis ir profsąjungos taip stojo piestu. Pakartosiu, kad tai – prezidentės pasirinkimas. Tiek ponas R. Paksas, tiek premjeras čia suvaidino statistų vaidmenį.

Tačiau šis prezidentės pasirinkimas – destruktyvus, politinė klaida. Akivaizdu, kad jis vėl iki raudonos kartelės pakels įtampą vidaus reikalų sistemoje. Jis vėl aštrina seną sisteminę šitos sistemos problemą – statutinių pareigūnų, policijos departamento ir ministerijos aparato kovą. Ponas T. Žilinskas labai aiškiai buvo kitoje aparato pusėje, o ponas S. Skvernelis – pareigūnų pusėje.