Prof. E. Ušpuras apie avariją Baltarusijos AE: smūgis buvo labai stiprus

Pastaruoju metu deramasi dėl tokio paties reaktoriaus pardavimo su Vengrija, 2018 m. numatyta statybų pradžia Suomijoje.

Matyt, todėl, kalbėdamas apie avariją Astrave, „Rosatomo“ atstovas tikina, kad ji buvo labai nereikšminga – nuo reaktoriaus korpuso tik nusitrynė dažai, o pats korpusas nepažeistas, nes esą krito vos žmogaus žingsnio greičiu. Bet kyla klausimas, kodėl trejus metus gamintas jis bus grąžintas gamintojui, jei avarija tokia nereikšminga?

Nuo Volgodonsko gamyklos Rusijoje iki Astravo Baltarusijoje – 4,5 tūkst. km, 3,5 tūkst. km agregatas buvo plukdomas, likusius – vežamas geležinkeliu. Kad korpusas būtų gabenamas į vietą, reikia parengti specialų projektą.

Reaktoriaus korpusas sveria 330 t, jo aukštis – 12 m, o skersmuo – 4,5 m. Savo svoriu jis prilygsta penkioms cisternoms, pripildytoms naftos. Mėginkime įsivaizduoti, koks galėjo būti smūgis, net jei jis nuslydo žmogaus greičiu, kaip mus mėgina įtikinti.

Lietuvos užsienio reikalų, energetikos ir aplinkos ministrai išsiuntė laišką Europos Komisijos (EK) pirmininko pavaduotojui Maroshui Shefchovichiui ir energetikos komisarui Migueliui Arias Canete`ei, kuriame pranešė apie paskutinį incidentą Astrave ir paprašė Europos Sąjungos (ES) pagalbos, sprendžiant branduolinės saugos klausimą.

EK atstovė patvirtino, kad laiškas gautas, Lietuva sulauks atsakymo. Ji taip pat sakė, jog EK siekia, kad Baltarusija atliktų elektrinės patikimumo testus.

Dar visai neseniai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka gyrė „Rosatomą“ ir džiaugėsi, kad Astrave atominė statoma sparčiai ir pigiai.

„Mes pastatysime pačią geriausią elektrinę ir ne tik pastatysime. Ji bus kaip aukščiausios kultūros objekto pavyzdys – reikia statyti ir gražiai, ir patikimai“, – 2015 m. spalį sakė A. Lukašenka.

Tą  branduolinės saugos kultūrą  suformavo „Tarptautinė branduolinio saugumo konsultavimo grupė“  (INSAG),  1986 m. Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA) pateikusi savo išvadas dėl katastrofos Černobylio atominėje. Konstatuota, kad šią avariją didele dalimi lėmė žemas saugos kultūros lygis, kuris buvo toleruojamas projektuojant, statant ir eksploatuojant  branduolinius objektus.

Pažeidimai Sovietų Sąjungos atominėse buvo įprasta praktika, valstybinė branduolinės saugos priežiūros institucija neturėjo pakankamai teisių ir  aukštos kvalifikacijos specialistų, o už saugią elektrinių eksploataciją atsakingi atominių vadovai privalėjo klusniai vykdyti politinės valdžios nurodymus. Nuo visuomenės buvo slepiama bet kokia informacija apie incidentus.

Dabar branduolinę energetiką vystyti pasiryžusios valstybės įsipareigoja šių klaidų nekartoti. Tačiau atominės statyboje Astrave situacija – lyg laikas būtų atsuktas atgal 30 metų į sovietmetį.

Baltarusijos  prezidentas neslepia, kad statybas jis kontroliuoja asmeniškai. Atominė statoma pažeidžiant Jungtinių Tautų ESPO ir Orhuso konvencijas, baltarusiai nevykdo įsipareigojimo atlikti patikimumo testus pagal ES metodologiją,  už branduolinės saugos kontrolę atsakinga institucija nėra savarankiška – Atominės energijos saugos priežiūros inspekcija  tėra Ypatingų situacijų ministerijos priešgaisrinės apsaugos padalinys. Apie incidentus Baltarusijos visuomenė ir kaimyninės valstybės sužino tik iš gandų. Baltarusijos energetikos ministerijos vadovybė neslepia, kad informuoti nė neketina.

„Konvencija dėl ankstyvo įspėjimo apie branduolinę avariją ir kiti teisės aktai nenumato prievolės apie įvykius informuoti TATENĄ, visuomenę ir kaimynines šalis“, – kiek anksčiau tvirtino Baltarusijos energetikos ministro pirmasis pavaduotojas Michailas Michadiukas.

Lietuvos energetikos instituto Mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Ušpuras sako, kad baltarusiai remiasi konvencija, kuri numato kaip turi būti teikiama informacija apie branduolinius incidentus veikiančioje atominėje, o kol vyksta statybos, reikia vadovautis kitomis taisyklėmis