Premjeras: nesirūpinant socialine integracija gali tekti tirti tik nužudymus

Taip LRT RADIJUI sako ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Anot jo, negalima koncentruotis vien tik į pajėgumų didinimą, siekiant ištirti nusikaltimus: „Prevencija yra ne pagrindinis policijos ir ne vien tik jos uždavinys, bet šioje srityje tikrai negalime apleisti pozicijų. Nebaudžiamumas arba mažų nusikalstamų veikų darymas, pradedant nuo smulkių vagysčių, po to išaugina tiems asmenims „sparnus“. Tada jie nuo vaikystės plėšimų yra linkę pereiti prie nužudymo.“

– Po Ievos Strazdauskaitės nužudymo visuomenėje imta kalbėti, kad panašių žiaurių nusikaltimų gali pasitaikyti prieš bet kurį iš mūsų. Ar jūs, kaip premjeras, ketinate imtis kokių nors veiksmų, iniciatyvų, užtikrinant mūsų piliečių saugumą?

– Manau, kad institucijos, atsakingos už saugumą, tą funkciją ir atlieka. Tikrai nereikėtų kelti panikos ir baimintis. Deja, kad ir kaip to nenorėtume, bet nėra tokios šalies, kuri būtų 100 proc. saugi ir būtų galima sakyti, kad joje nėra tokių nusikaltimų. Deja, tokių asmenų, kurie linkę daryti nusikalstamas veikas, yra, buvo ir bus.

Svarbiausia, kad teisėsauga parodytų, jog kiekvienas nusikaltimas, koks jis bebūtų, kaip bebūtų suplanuotas, yra atskleidžiamas. Tai viena iš prevencinių priemonių, neleidžiančių ar atgrasančių daryti tokias nusikalstamas veikas.

Mūsų šalyje nusikaltimų skaičius nėra toks, kuris galėtų prilygti ar lygintis su tomis pačiomis Vakarų Europos demokratijomis, kur ginkluotų apiplėšimų, nužudymų yra gana daug. Kiekvienas toks rezonansinis įvykis stipriai sujaudina, sujudina mūsų bendruomenę, bet tikrai nematau pagrindo abejoti nei policijos, nei kitų institucijų veiklos efektyvumu ir mūsų saugumo užtikrinimu.

Nemanau, kad mums reikėtų šiuo atveju leistis į svarstymus, ar grąžinti mirties bausmę. Galbūt reikėtų pasikliauti objektyviais tyrimais, kurie rodo, kokia yra mirties bausmės buvimo įtaka kriminogeninei situacijai.

Manau, svarbiausia, kad teisėsauga parodytų, jog kiekvienas nusikaltimas, koks jis bebūtų, kaip bebūtų suplanuotas, yra atskleidžiamas. Tai viena iš prevencinių priemonių, neleidžiančių ar atgrasančių daryti tokias nusikalstamas veikas. Bendrąja prasme, ką ir parodė šis nusikaltimas, policija privalo ir toliau investuoti į modernias technologijas, kurios leidžia tiek užsiimti nusikaltimų prevencija, tiek ištirti tokius nusikaltimus.

– Pirmadienį LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ generalinis komisaras, reaguodamas į I. Strazdauskaitės tragediją, sakė, kad užaugo karta, kuri gyvena iš pašalpų, neturi socialinių įgūdžių, todėl reikia investuoti į pačią pradžią, kai vaikas dar yra mokykloje, darželyje. Socialiniuose tinkluose kai kurie netgi rašė, kad tai – geriausias planas vyriausybei. Ką apie tai manote? Ar plane tai atsispindės?

– Tai plane ir atsispindi. Kalbame apie socialinės atskirties mažinimo problemas, žmonių įtraukimą į darbo rinką, mokymąsi visą gyvenimą, integravimą į bendruomenę, bendruomeniškumo skatinimą, kompetencijų, gebėjimų didinimą, efektyvios švietimo sistemos kūrimą. Tai yra tie dalykai, kurie privalo būti daromi ir yra daromi.

Dar kartą noriu paminėti, kad suabsoliutinimas yra esminė klaida. Sotesnėse valstybėse, kaip minėjau, išauga ir ne vienas, ir ne du asmenys, kurie tuos nusikaltimus daro ir darys. Dėl to dar kartą pabrėžiu – teisėsauga (šiuo atveju ir policija) turi užtikrinti prevenciją, identifikuoti tokius asmenis, kurie daro nusikalstamas veikas, arba sukurti efektyvią monitoringo sistemą, nes dauguma tų asmenų yra recidyvai, kurie daro pakartotinus nusikaltimus.

Sistemos nebuvimas, žinant tam tikrą rizikos asmenų grupę, arba kontrolės nebuvimas, leidžia šiems asmenims įvykdyti tokius sunkius nusikaltimus. Manau, kad kiekviena institucija turėtų veikti savo kompetencijos ribose. Tegu policija padaro viską, kas jiems priklauso, o visos kitos institucijos, susijusios su socialinės atskirties mažinimu, privalo daryti [savo darbus]. Šios vyriausybės darbo plane numatytos ne viena, ne dvi priemonės, kurios skirtos būtent socialinės atskirties mažinimui.

– Jūsų pastebėjimu, policija padaro viską, kas jiems priklauso?

– Manau, tikrai norėtųsi, kad būtų padaryta ir daugiau. Tai natūralus noras. Tobulumo niekada nėra, bet aš dar kartą pabrėžiu – gebėjimai išaiškinti tokį nusikaltimą parodo ir profesionalumą, ir teisingą kryptį į modernių technologijų, priemonių vystymą policijoje, tačiau kalbame ir apie prevenciją.

Asmenys, išėję iš įkalinimo įstaigų, linkę daryti nusikaltimus, turi būti pareigūnų, atsakingų už prevenciją, darbotvarkėje. Toks žmogus turi būti stebimas, matomas, turi būti žinoma, kas su juo daroma. Prevencijos srityje galėtume kalbėti ir diskutuoti, ar apylinkės inspektorių instituto pakeitimas, nepilnamečių reikalų pareigūnų atsisakymas, tikrai yra tie žingsniai, kurie padės suvaldyti situaciją, kalbant apie prevenciją.

Negalima visko koncentruoti vien tik į pajėgumų didinimą, siekiant ištirti, atskleisti nusikaltimus. Prevencija yra ne pagrindinis policijos ir ne vien tik jos uždavinys, bet šioje srityje tikrai negalime apleisti pozicijų. Nebaudžiamumas arba mažų nusikalstamų veikų darymas, pradedant nuo smulkių vagysčių, po to išaugina tiems asmenims „sparnus“. Tada jie nuo vaikystės plėšimų yra linkę pereiti prie nužudymo. Laiku neužkirtus kelio, teks tirti vien tik nužudymus, bet tai jau yra pasekmė.