Politikos apžvalgininkai: pavojaus akivaizdoje Lietuvos valdžia krečia cirkus

„Mes krečiame cirkus, kurių net Sevastopolyje nėra. Mes šaukiame dvi Valstybės gynimo tarybas situacijai aptarti ir nė viena nėra tikra. Todėl galime kreiptis tik į aukščiausias jėgas – Dieve, saugok Lietuvą, nes pavojaus akivaizdoje nesugebama peržengti asmeniškumų“, – teigė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį savo kalbomis glumino pasaulį. Jis atkakliai tvirtino, kad Kryme ukrainiečių karo bazes apsupo ne Rusijos kariai, o ginkluoti Maidano kovotojai, kurie esą buvo rengiami Lietuvoje, kaimo turizmo sodyboje prie Trakų.

Apie V. Putino absurdus ir apie tai, ko galima tikėtis nesibaigiant įtampai Kryme – žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su 15min.lt vyriausiuoju redaktoriumi R. Valatka, politikos apžvalgininku Vykintu Pugačiausku ir Rytų Europos studijų centro analitiku Mariumi Laurinavičiumi.

Pone Valatka, kokios mintys Jums kilo klausantis Putino pasakaičių?

Dabar daug kas lygina V. Putiną su Adolfu Hitleriu, šis palyginimas krypsta ne V. Putino naudai. Palyginus su to veikėjo kalbomis, V. Putino kalba buvo nuobodi. Tai buvo pilkos KGB pelės, o ne vado kalba, ji nieko neuždegtų. Jo kalba buvo skirta vidaus auditorijai, rusams, kurie nori juo tikėti ir tikės. V. Putino šnekos buvo lėkštos ir žemo lygio, labiau panašios į Sovietų Sąjungos Suomijos karo išvakarėse pasakytas divizijos politinio komisaro kalbas asmeniniam sąstatui, kad štai „baisioji“ Suomija  tuoj užpuls, todėl reikia pirmiems iššauti iš Suomijos teritorijos į Sovietų Sąjungos teritoriją. Kažkas tokio panašaus. Ieškoti logikos V. Putino kalbose nereikėtų, greičiausiai, ir jis pats logikos neieško. To buvo galima laukti. Ar koks Dmitrijus Kiseliovas, ar V. Putinas – vienas ir tas pats. Šiuo atveju D. Kiseliovas gal geriau, nes jis bent bando tikėti,  ką kalba.

Pone Pugačiauskai, kaip galima vertinti V. Putino žodžius, kad rusų uniformas galima parduotuvėje nusipirkti?

V. Putino spaudos konferencijoje buvo keli stulbinantys dalykai: V. Putinas pasirodė kitaip negu anksčiau, jis gerokai pilkesnis nei tas savimi pasitikintis V. Putinas. Antra, buvo be galo daug iracionalių, tikrovei prieštaraujančių dalykų – prieštaravimų tarptautinei teisei, savo paties sukurtiems precedentams. Būdamas Rusijos televizijų redaktoriumi, aš tikrai bijočiau, nes nežinočiau, ką dėti į vakaro žinias, nesuprasčiau, kuri yra tikroji V. Putino tiesa.

Pone Laurinavičiau, ar Jūs V. Putino kalboje neįžvelgiate kapituliacijos dėl Ukrainos? Ką reiškia jo pasakymai, kad karinė jėga nebus naudojama, kad bus atsitraukimas? Prieš kelias dienas Vakarų pasauliui atrodė, kad agresija bus į visą Ukrainą ar jos dalį?

V. Putinas Ukrainai paskelbto karo neatšaukė. Jeigu valstybė įteisina savo karių įvedimą į kitą suverenią šalį, tai vadinama karo paskelbimu. Be to, V. Putinas aiškiai pasakė, kad atsiradus pagrindui, jis turi teisę naudoti karinę jėgą. Jis išrado naujovę, kad šiandieninė Ukraina jau ne ta šalis, su kuria Rusija pasirašė Budapešto memorandumą ir dėl to Rusija dabar neturi jokių įsipareigojimų naujajai Ukrainai. Tai reiškia, kad V. Putinas yra atrišęs sau rankas. Jeigu kalbėtume ne apie V. Putino spaudos konferenciją, o apie tai, kaip Rusija elgiasi pastarosiomis dienomis, manyčiau, kad vilčių yra daugiau. Jeigu jie norėjo kariauti, tai turėjo tai ir daryti.

Pone Pugačiauskai, ar Jūs su tuo sutinkate? Ar V. Putino kalboje neišgirdome susitaikymo su Ukrainos praradimu?

Manyčiau, kad tonas šiek tiek švelnėja, tačiau atsirado kitkas: jau kitas karo pagrindimas. Tai dar vienas visiškai nelogiškas Rusijos politikos posūkis. Prieš kelias dienas karas buvo grindžiamas tuo, kad Rusija gins savo piliečius, tėvynainius ir Rusijos interesus. Dabar kalbama jau kitaip.  V. Putinas nepasakė, kad jis kariaus dėl Rusijos piliečių. Atvirkščiai, jis dabar teigia kovosiantis dėl Ukrainos piliečių Ukrainos prezidentui paprašius, nors pagal įstatymus prezidentas negali prašyti kitos šalies karinių jėgų įsikišimo, tai turi būti daroma remiantis tarptautinėmis sutartimis.

Pone Valatka, ką Jūs manote?

Kai Maidanas nepasidavė ir Viktoras Janukovyčius pabėgo, net ir V. Putinui turėjo būti aišku, kad visos Ukrainos jau neturėsi. Gali ją suskaldyti, gali atimti Krymą, galbūt Donecką ar Charkovą, bet likusi Ukraina bus ta šalis, kuri labiausiai pasaulyje nekęs rusų. Ukrainiečių požiūris į „maskolius“ nuo seno Vakarų Ukrainoje  buvo labai kietas, jis ir išliko, ta neapykanta smogtų su nauja jėga ir išliktų ilgiems amžiams. Melskimės, kad Ukraina atlaikytų. Kol ši šalis laikysis, bus ir mums truputį ramiau gyventi. Dabar, kai V. Putinas kalba ginsiąs Ukrainos piliečius prezidento prašymu, galbūt jo galvelėje atgimė mintis, kad jis vis dėlto paims Ukrainą. Tai dar viena iliuzija, kuri, be abejo, pavojinga. Aš nemanau, kad V. Putinas susitaikė. Priešingai, tokios psichopatinės asmenybės niekada nepripažįsta klystančios. Jeigu iš tiesų V. Putinui atgimė viltis turėti visą Ukrainą, tai išties bjaurus posūkis.

Pone Laurinavičiau, koks būtų pats realiausias scenarijus Kryme?

Pasikartosiu – jeigu rusai būtų norėję kariauti, jie jau būtų kariavę. Aš šiek tiek skeptiškai vertinu ir tai, kad rusai laukia provokacijų. Jei būtų norėję, jie tas provokacijas būtų sukūrę jau pirmomis dienomis, kad kažkas užpuldinėja jų bazes Juodojoje jūroje. Tą daryti Rusija moka, ne vieną kartą  įrodė. Tačiau šį kartą jie to nepadarė, vadinasi, arba mechanizmas kažkur užstrigo, arba jie iš tiesų nenorėjo. Neaišku, kokius žaidimus rusai žaidžia, koks jų pagrindinis tikslas. Jeigu žinotume atsakymus, galima būtų aiškiau ir scenarijų dėlioti. Kol kas matyti, kad vyksta taikos stiprėjimas. 

R. Valatka: Okupacinės kariuomenės įvedimas aktyvavo separatizmą. Dabar, netgi išvedus kariuomenę iš Krymo, referendumas greičiausiai įvyks. Ir jeigu žmonės balsuos už Krymo valstybingumą Ukrainos sudėtyje, nes tokia formuluotė, tai taip ir bus.

M. Laurinavičius: Daug kas tikėjosi, kad Krymo gyventojai rusų kareivius sutiks su gėlėmis kaip išvaduotojus, bet faktai tokie, kad gyventojai stojo tarp savo ir Rusijos karių. Gyvas skydas  neleido vykti jokioms provokacijoms.

Pone Pugačiauskai, įvaizdžio prasme Ukrainos kariuomenė jau laimėjo?

Taip, tačiau tarptautinė opinija yra vienas iš daugelio veiksnių. Šiuo atveju reikia pripažinti, kad ukrainiečiai ilgam prarado Krymą kaip normalią teritoriją. Net jeigu kariuomenė sugrįš į savo dalinius, autonomijos kibirkštis jau bus įžiebusi labai rimtą gaisrą. V. Putinas stengsis tuo manipuliuoti. Galime sulakti ilgam įšaldyto konflikto, tačiau bus aišku, kad ukrainiečiai padarė viską tiek įvaizdžio, tiek turinio prasme.

Sunku įsivaizduoti, kad Vakarų akyse sugadintas V. Putino ir Rusijos įvaizdis būtų lengvai ištaisytas?

M. Laurinavičius: Interesai lieka interesais. Tačiau ką mes galime kalbėti apie kitas šalis, jeigu šiandien neturime jokios aiškios Lietuvos pozicijos, ką daryti. Premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, kad bet kokios sankcijos Rusijai kenktų Lietuvos verslui leidžia suprasti, kad mes prieš sankcijas Rusijai, tuo tarpu Dalia Grybauskaitė pasisako už sankcijas. Tai reiškia, kad Ukrainos krizės akivaizdoje, kuri gresia ir Lietuvai, mes neturime jokios bendros pozicijos.

R. Valatka: Ne tik tai. Mes krečiame cirkus, kurių net Sevastopolyje nėra. Mes šaukiame dvi Valstybės gynimo tarybas situacijai aptarti ir nė viena nėra tikra. Todėl galime kreiptis tik į aukščiausias jėgas – Dieve, saugok Lietuvą, nes pavojaus akivaizdoje nesugebama peržengti asmeniškumų. Arba krašto apsaugos ministro kalbos. Tai, ką jis priplepėjo pirmadienį, rodo, kad jis nenori būti ministru.

M. Laurinavičius: Paradoksas, tačiau Valstybės gynimo taryba buvo sušaukta tam, kad būtų pareikšta: valstybėje ramu ir jokio poreikio Valstybės gynimo tarybos šaukimui nėra.

V. Pugačiauskas: Deja, panašūs dalykai vyko ir NATO. Prireikė antro posėdžio, kad būtų aktyvuotas 4 straipsnis.  ES vadovai susirinks rytoj, tačiau  amerikiečių labai garsūs ir labai įtakingi politikai sako, kad reikia ir NATO lyderių labai greito susitikimo.

Marius Laurinavičius: Jungtinės Valstijos realiai vertina situaciją. Reikia pripažinti, kad prie  šalių, realiai vertinančių situaciją, Lietuvos nėra.