Nuobodoką rinkimų kampaniją paįvairina pilkosios technologijos

Iki Seimo rinkimų beliko pora savaičių. Politikos ekspertams rinkimų kampanija neatrodo itin įdomi, nors kiek gyvesnė nei prieš ketverius metus. Jie atkreipia dėmesį, kad šiemet rinkimų kovoje naudojama daugiau pilkųjų technologijų. Vis dėlto rinkimų kampanijos lietuviams nekelia tokių diskusijų ir emocijų, kokias matome verdant JAV ar Prancūzijoje ir kokios buvo pas mus pačius nepriklausomybės pradžioje. Tarp priežasčių politologai vardija ir nevykusią debatų formą, ir partijų bandymą įtikti visiems rinkėjams.

Konkurentai veikia

„Šiemet daugiau pojūčio, kad vyksta rinkimai: ir plakatus matom, ir [vaizdo] klipus. Tikrai buvo persistengta su tais apribojimais per anuos rinkimus [2008 m.]. Kai kurie rinkėjai tuomet galėjo išvis nepastebėti, kad jie vyksta. Dabar to gyvumo daugiau atsirado“, – įspūdžiu apie šių metų rinkimų kampaniją dalijasi politologė Ainė Ramonaitė.

Politologo Lauro Bielinio teigimu, šiemetinė kampanija nėra labai įspūdinga, bet ir nėra labai nuobodi: „Turime keletą intrigų, susietų su galimais teisiniais procesais, ir keletą intrigų, susietų su naujų, mažyčių ir daug pretenzijų turinčių politinių struktūrų veiksmais“.

Seimo rinkimų kampanija, anot politikos ekspertų, šiemet pasižymi ir pagausėjusiomis pilkosiomis technologijomis.

„Nors pats prieš rinkimų kampanijos pradžią sakiau, kad juodosios technologijos Lietuvoje retai naudojamos, atrodo, kad per šią kampaniją bent jau pilkųjų technologijų yra daugiau, – sako politologas Algis Krupavičius. – Kai kurių partijų atžvilgiu pasirodo labai daug neigiamos informacijos, kurios negalėtum pavadinti šmeižtu, bet ji, matyt, neatsiranda atsitiktinai“.

Tam pritaria ir L. Bielinis: „Daugelis dalykų, kuriuos regime, leidžia daryti prielaidą, kad tai ne atsitiktinumai, o konkurentų veiksmai“.

Pasak L. Bielinio, to pavyzdys galėtų būti ir elektroninio bilieto Vilniaus viešajame transporte diegimas: „Kaune ši procedūra įgyvendinta per vieną dieną be jokių trikdžių. O Vilniuje regime aibę nesusipratimų ir apsunkintą gyvenimą važinėjantiesiems viešuoju transportu. Manyčiau, šis skandalas leidžia sukurti labai negatyvų Artūro Zuoko ir jo judėjimo įvaizdį: daro, daro ir nepadaro. Esu tikras, kad tai sąmoningai atliktas veiksmas. Kiekvienas, kuris save jaučia kaip konkurentą A. Zuokui, gali tai padaryti, jeigu turi tam resursų“.

A. Krupavičius kaip pilkųjų technologijų pavyzdžius vardija KGB bendradarbių sąrašų atsiradimą, Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho įmonių valdomų, bet netvarkomų dvarų klausimo iškėlimą, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkui Ramūnui Karbauskiui mestus dviprasmiškus kaltinimus dėl žemių perėmimo.   

Paklaustas, ar prie pilkųjų technologijų priskirtų ir naujausią skandalą dėl galimo socialdemokrato Romo Adomavičiaus kyšininkavimo, A. Krupavičius teigia, kad sakyti, jog kažkas neatsitiktinai organizavo kratas, neturint tvirtų įrodymų, negalima.

„Iš kitos pusės, tokie dalykai rinkimų kampanijos metu yra keisti. Prisimenam, kad STT vykstant prezidento rinkimų kampanijai [2004 m.] darė kratas kelių partijų būstinėse, A. Zuokas bėgo į Lenkiją. Ne pirmą kartą tokia istorija nutinka Lietuvoje. Tokia praktika yra labai bloga. Turėtų būti [per rinkimų kampanijas] tokie savotiški tylos laikotarpiai net iš teisėtvarkos institucijų. Aišku, jei daromi nusikaltimai, tada taip [turi būti imamasi veiksmų]. Bet yra būdų, kaip nesukelti didelių ažiotažų visuomenėje“, – mano A. Krupavičius.

Neužtikrintumas verčia būti atsargiais

O kas naujo šiemetinėje kampanijoje idėjų lygmenyje? Ar politologai išgirdo ko nors naujo ir originalaus (gerąja prasme)?

„Štai čia ir yra sudėtingiausia. Tiesą sakant, jų nerandu. Kiekvienas politikas neužmiršta paminėti kažkokių antikrizinių projektų galimybių, bet jie visi labai panašūs, susieti su socialiniais klausimais, mokesčių problemomis, su šilumos [kainų] sprendimo variantais ir pan. Ten nieko nėra originalaus, nors tai aktualu“, – teigia L. Bielinis.

„Ypatingų naujovių nematyti, bet konjunktūrinių pasikeitimų yra. Daugiau kalbam apie užimtumą, darbo vietas, minimalų mėnesinį atlygį. Anksčiau mažiau dėmesio tam buvo skiriama – kai 2008 m. vyko Seimo rinkimų kampanija, ekonomikos augimas nebuvo visai sustojęs“, – pastebi A. Krupavičius.

Svarstydamas, kuo būtų galima paaiškinti tokią idėjų sausrą, L. Bielinis sako matąs porą priežasčių.

„Viena iš jų – šiuo metu pergyvename krizę ir siūlyti kažką naujo galbūt yra neproduktyvu, nes visuomenė laukia išėjimo iš krizės projektų. Kita priežastis gali būti ta, kad pagrindinės politinės jėgos nėra tikros dėl savo dominavimo dabartiniuose rinkimuose ir po jų. Bet tas lūkestis, kad jos vis dėlto pasieks daugumą, sukuria ir tam tikrą atsargumo jausmą. Todėl didžiosios politinės partijos stengiasi elgtis labai atsargiai ir nesiūlyti kažko tokio, kas visuomenei gali būti neįprasta, pernelyg nauja ir todėl nepriimtina“, – mano L. Bielinis.

Panašiai svarsto ir A. Krupavičius: „Kodėl konservatoriai ir A. Kubilius negali agituoti taip, kaip [JAV prezidentas] B. Obama? B. Obama sako: eikime pirmyn, atgal grįžti negalime. Lietuvos situacija yra gerokai kita. Nes 2008 metais nedarbas buvo mažesnis, vidutinis atlyginimas aukštesnis, kainos šiek tiek mažesnės negu šiandien. Taigi situacija 2008-aisiais buvo geresnė nei 2012 metais. Gal dėl to, kad reikalai nėra pasitaisę, diskursas ganėtinai panašus į 2008 metų Seimo rinkimų“.



Partijų centristinės pozicijos atvėsina rinkimų įkarštį

Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje per rinkimų kampanijas virdavo aštrios diskusijos – ne tik tarp politikų, bet ir rinkėjų. Kaip primena A. Ramonaitė, tuomet „aistrų ir visuomenės įsijungimo buvo daug daugiau, žmonės net kartais šeimose pykdavosi. Jei vieni – brazauskininkai, o kiti – landsbergininkai, tai tos kovos būdavo labai aistringos ir nuožmios“.

Dabar, pasak politologės, įtampa ir konfliktas nusilpę, atrodo, kad daugeliui nebėra svarbu, kas rinkimus laimės, žmonės nemato reikalo įsitraukti.

„Dabar jau būtų beveik blogas tonas, jei kalbėtum apie politiką ir agituotum už kažką balsuoti. O Vakaruose tai labai priimta. Tarkim, Amerikoje deklaruoti, už ką tu balsuoji, ir agituoti kitus yra labai normalus dalykas“, – sako A. Ramonaitė.

Iš tiesų stebint rinkimų kampanijas, vykstančias, pavyzdžiui, JAV ar Prancūzijoje, matyti, kad jos rinkėjus įtraukia daug labiau –  debatų žiūrimumas labai aukštas, jie sukelia karštų diskusijų ir emocijų.

A. Ramonaitės nuomone, Lietuvoje tokio įsitraukimo nėra iš dalies dėlto, kad mūsų partijos labai mėgsta centristinę poziciją.

„Vietoj to, kad akcentuotų vertybinius skirtumus, jos dažniau sako: mes ne dešinė ir ne kairė, mes kažkur per vidurį. Tas noras visiems įtikti, viena vertus, racionalus, bet kita vertus, jis racionalus tik tuo atveju, jeigu kiti yra užsiėmę siaurą vertybinę nišą, o tu vienas ateini ir sakai: būsiu geras visiems.

Bet kai dabar visi sako: visiems būsiu geras, tai nebėra joks pranašumas, nes nebėra aiškumo, kuo tos partijos skiriasi. Kai nėra principinio pasirinkimo, tada nėra tokių didelių emocijų, kad jei vieni laimės, tai kažkas labai esmingai pasikeis į vieną pusę, jei kiti – į kitą. Tas partijų strateginis ėjimas į centrą kuo toliau, tuo labiau rinkimų įkarštį sumažina“, – įsitikinusi A. Ramonaitė.

Be to, politologės manymu, Lietuvoje trūksta charizmatiškų lyderių, kokių matom, pavyzdžiui, Amerikoje: „Aišku, čia ir šalies dydis lemia, bet kita vertus, yra ir apskritai politinio elito trūkumo problema. Lietuvoje žmonės, kurie turi išskirtinių savybių, apskritai retai renkasi politinės karjeros kelią. Žmogus, kuris yra gabus, dažnai gabus ir kitur, gali eiti į verslą, dar kažkur. Eiti į politiką yra labai neapsimokantis, rizikingas dalykas. Mūsų bendroji atmosfera yra susiklosčiusi neigiama bet kokių politikų atžvilgiu ir tai daugelį gabių žmonių atstumia nuo politinės karjeros“.

Debatų – per daug

Analizuodamas, kodėl Lietuvoje žmonės menkai įsitraukia į rinkimų kampanijos batalijas, A. Krupavičius nurodo dar porą priežasčių. Viena jų – nevykusi debatų forma.

„Lietuvoje Rinkimų įstatymas numato, kad kiekviena partija gauna labai daug televizijos ir radijo laiko. Bet tas formatas yra netinkamas, nevykęs. Jis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai demokratiškas, bet televizijos žiūrovų ir apskritai piliečių interesas būtent debatams yra menkas, nes debatų kiekis yra aiškiai per didelis“, – mano A. Krupavičius ir pateikia Didžiosios Britanijos pavyzdį: „Paskutiniuose rinkimuose buvo surengti keli debatų turai su pagrindiniais lyderiais, ir gyventojai labai atidžiai sekė, ką sako svarbiausi partijų lyderiai, kokią politiką jie planuoja įgyvendinti“.

A. Krupavičius pastebi, kad Lietuvoje maža ir tiesioginio politikų kontakto su rinkėjais: „Pavyzdžiui, Prancūzijoje vyksta daug tiesioginių susitikimų įvairiose šalies vietose su skirtingais kandidatais. Tie susitikimai yra įvykiai, ten sakomos rimtos programinės kalbos. Lietuvoje labiau veikiama per žiniasklaidą, tiesioginių kontaktų trūksta. Gal tą lemia skirtingos tradicijos“.


Šiame straipsnyje: rinkimaipolitika

NAUJAUSI KOMENTARAI

slyksti sypsenele

slyksti sypsenele portretas
panasiai sypsodavosi naciai, vesdami zydus i peciu.

svarbu

svarbu portretas
Skaitykite internete "Vakarų Eksprese" naują S. Stulpino str. "Teisingumo griuvėsiai' Super

Rimas

Rimas portretas
Jiem mat neidomi rinkimu kompanija. Tai gali ir neit i ja, ne cirkas juk. Mes eisim ir nerinksim protiniu atsilikeliu daugiau. Uz normalu seima!
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių