Naujasis sveikatos ministras: kyšių nedaviau ir negavau (interviu)

Interviu BNS ministras taip pat dėstė, kad privačios gydymo įstaigos šiuo metu kartais pelnosi dėl įstatymų spragų, leidžiančių jiems manipuliuoti pacientais, ir šį klausimą, anot jo, reikia spręsti keičiant teisės aktus, o ne ką nors baudžiant.

A.Veryga naujovių žada ir apmokestinant alkoholį – esą akcizas galėtų būti taikomas ne tik už kiekį, bet ir už vertę, o specializuotų alkoholio parduotuvių realu sulaukti 2018-aisiais.

– Ar esate davęs kyšį, nebūtinai medikui?

– Nesu davęs nei medikui, nei ne medikui. Aš manau, kad visiems pavyktų išspręsti sveikatos reikalus be jų, jeigu žmonės turėtų truputį kitokį suvokimą. Žmonės mano, kad jeigu neduosi, tai tave kaip nors skriaus, blogiau gydys. Aš suprantu, kad atsiranda didesnio dėmesio noras (...), bet žmonėms reikia aiškinti ir išaiškinti, kad gydytojas, negavęs kyšio, vis tiek negalės negydyti, turės vis tiek suteikti tokią pat pagalbą, ir nepriklausomai nuo to, ar davė kas nors tą kyšį, ar nedavė, operacija turės būti tokia pati, ir siūlai tie patys bus, ir visa kita bus tas pats. Tik žmogui tas duoda kažkokį saugumo jausmą, taip įsivaizduoju. Pats būdamas medikas suprantu, kad tai labiau psichologinis, o ne realus dalykas.

Žmonėms reikia aiškinti ir išaiškinti, kad gydytojas, negavęs kyšio, vis tiek negalės negydyti, turės vis tiek suteikti tokią pat pagalbą, ir nepriklausomai nuo to, ar davė kas nors tą kyšį, ar nedavė, operacija turės būti tokia pati, ir siūlai tie patys bus, ir visa kita bus tas pats.

– Ar pats daug gaudavote kyšių?

– Negaudavau, nes turėjau prabangą dirbti privačioje klinikoje. Žinote, kai žmogus ateina ir susimoka kasoje, tai kad jis sugalvotų dar gydytojui duoti kyšį, man nepasitaikė tokio atvejo. Čia gal yra tas dalykas, kad žmonės nesupranta, kad jie yra sumokėję, iš jų yra išskaičiuota sveikatos draudimo įmoka. Kai pats atneša pinigus į kasą, juos paduoda, tada žmogus, matyt, jaučiasi jau sumokėjęs, o kai jam nuskaičiuoja kokius nors mokesčius, jis galbūt nelabai įsisąmonina.

– Pakalbėkime plačiau apie privačios ir valstybinės medicinos santykį. Ne paslaptis, kad privačioje įstaigoje paslaugą gali gauti greičiau nei valstybinėje, kartais net pas tą patį gydytoją. Taip pat būna, kad iš valstybinių įstaigų ligoniams rekomenduojama vykti į privačias. Galbūt kažką reikia daryti su valstybinių įstaigų vadyba, kad taip nebūtų?

– Tai iš tikrųjų sudėtingas klausimas. Matyt, reikėtų atskirti kelias skirtingas grandis. Turbūt niekas nesiginčys, kad tretinis lygis niekada nebus privatus, nes jis tiesiog neapsimoka absoliučiai niekam. Kur aš tikrai būčiau abiem rankomis už – kad kuo daugiau privataus sektoriaus būtų pirminėje sveikatos priežiūroje. Yra nemažai privačių šeimos gydytojų, klinikų, jos labai gražiai tvarkosi, ir žmonės yra paprastai patenkinti aptarnavimu, dėmesiu, nes požiūris yra jau truputį kitoks, ten jau yra supratimas, kad žmogus turi norėti ateiti, ten turi būti gera, jauku, su tavimi turi bendrauti atitinkamai. Tai norėdami prisitraukti pacientus, kurie gali laisvai keisti šeimos gydytoją, jie yra suinteresuoti gražiai elgtis, gerai aptarnauti. Čia aš privačiai medicinai matau neartus dirvonus.

Su antrine pagalba prasideda problemos. Viskas gerai, jei žmogus gauna ką nors greičiau ir panašiai, bet antrinio lygio įstaiga, gavusi licenciją teikti antrinio lygio paslaugas, turi ir suteikti visas paslaugas, kurios priklauso. Dabar dažniausiai vyksta taip, kad pacientas, pavyzdžiui, yra ištiriamas valstybinėje įstaigoje, kur yra brangūs tyrimai, ir tada gydytojas jį gali nusisiųsti į privatų kabinetą daryti kokią nors konsultaciją ar intervenciją, kuri jau gal nereikalauja tiek kaštų ir yra labiau apsimokanti.

Kai prasideda toks „drenažas“, pasinaudojama ir viename, ir kitame darbe privalumais. Galėtų išeiti simbiozė, kaip grybai su augalais gyvena: ir vienam turėtų būti gerai, ir kitam. Klausimas – kiek valstybiniam sektoriui nuo to yra geriau, kai jam lieka tik tokios paslaugos, kurios yra labai sudėtingos.

Sveikatoje sakyti „apsimoka“ ar „neapsimoka“ man atrodo truputį šventvagiškas terminas. Čia ne apsimokėjimo klausimas, žmogus turi tiesiog gauti tokią pagalbą, kokios jam tuo metu reikia, nepriklausomai nuo to, ar valstybei apsimoka, ar ne. Tik tiek, kad gydymo įstaiga turi išgyventi, jinai gauna apmokėjimą už paslaugas, kurias atlieka. Kai pradedama skaldyti gabaliukais: tas, kas apmoka, nukeliauja į privatų, o kas neapsimoka, lieka valstybiniame, tos įstaigos tiesiog nebepatempia.