Lietuvos įdir­bis ES in­teg­ra­ci­jos ke­ly­je – ne­gin­či­ja­mas

– Kaip ES Dvy­nių pro­gra­mos pro­jek­tams at­ren­ka­mi eks­per­tai? Ar Lie­tu­vo­je jų yra pa­kan­ka­mai? Ar eks­per­tai no­riai da­li­ja­si pa­tir­ti­mi ir kuo jiems pa­tiems to­kie pro­jek­tai yra nau­din­gi? Kaip jie pa­tys ver­ti­na to­kį vals­ty­bių bend­ra­dar­bia­vi­mą?

– Lie­tu­vo­je eks­per­tų tik­rai yra. Tai ro­do mū­sų ins­ti­tu­ci­jų da­ly­va­vi­mas ir vi­si pa­siek­ti lai­mė­ji­mai. ES Dvy­nių pro­gra­mos eks­per­tams ke­lia­mi la­bai aukš­ti rei­ka­la­vi­mai. Pir­miau­sia, ka­dan­gi ES Dvy­nių pro­gra­mos pro­jek­tai yra orien­tuo­ti į vie­šo­jo sek­to­riaus stip­ri­ni­mą, eks­per­tai tu­ri tu­rė­ti bent tre­jų me­tų dar­bo vals­ty­bės tar­ny­bo­je pa­tir­tį. Il­ga­lai­kių pro­jek­tų eks­per­tai tu­ri tu­rė­ti net 8–10 me­tų dar­bo pa­tir­tį, o tai reiš­kia, kad grei­tai to­kių eks­per­tų ne­pa­ruo­ši ir neap­mo­ky­si. Jie tu­ri bū­ti tik­ri sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lai. Ži­no­ma, bū­ti­nos ir pui­kios ang­lų kal­bos ži­nios bei pro­jek­tų val­dy­mo pa­tir­tis.

Prie pro­jek­tų pa­siū­ly­mų pri­de­da­mi eks­per­tų gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mai, la­bai daug ką le­mian­tys pro­jek­tų at­ran­ko­se. Au­gan­tis Lie­tu­vos lai­mė­tų pro­jek­tų skai­čius ro­do, kad mes tu­ri­me ge­rų eks­per­tų ir, ma­nau, jie jau yra ge­rai pri­pa­žįs­ta­mi tarp­tau­ti­nė­je are­no­je. Tu­ri­me ir dau­giau ge­rų eks­per­tų, ku­riems dar pri­trūks­ta drą­sos iš­ban­dy­ti jė­gas tarp­tau­ti­nė­je are­no­je, – jiems pa­si­ryž­ti la­bai pa­de­da ES Dvy­nių pro­gra­mą Lie­tu­vo­je koor­di­nuo­jan­čios Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ska­ti­ni­mas įsi­trauk­ti ak­ty­viau.

Pa­tys eks­per­tai tei­gia­mai ver­ti­na dar­bo pro­jek­tuo­se pa­tir­tį. Ne­su­ti­kau nė vie­no, ku­ris pa­sa­ky­tų, kad gai­li­si da­ly­va­vęs. Džiu­gi­na, kad pro­jek­te eks­per­tui at­si­ran­da pro­ga rea­li­zuo­ti sa­ve įvai­rio­se sri­ty­se – tiek ver­tin­to­jo ana­li­ti­ko, tiek men­to­riaus. Dar­buo­to­ją mo­ty­vuo­ja ga­li­my­bė tap­ti pri­pa­žin­tu eks­per­tu ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir ša­ly­je nau­dos ga­vė­jo­je, vi­so­je ES ir už jos ri­bų. Bet ko­kiu at­ve­ju mes vi­sa­da au­ga­me ir to­bu­lė­ja­me bend­rau­da­mi su ki­tais žmo­nė­mis. Da­ly­da­mie­si sa­vo kom­pe­ten­ci­ja pro­jek­te pa­tys to­bu­lė­ja­me, ke­lia­me sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją, ku­rią papildo nau­jos pa­tir­tys, ki­to­kie ga­li­mi spren­di­mai, su­si­pa­ži­ni­mas su įvai­rio­mis dar­bo sis­te­mo­mis. To­kia pa­tir­tis lei­džia iš ša­lies įver­tin­ti si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je, kur į sa­vo dar­bi­nę ap­lin­ką grį­žę eks­per­tai ga­li ini­ci­juo­ti po­ky­čius. Žmo­nės iš pro­jek­tų grįž­ta pa­ten­kin­ti pa­da­rę ge­rą dar­bą ir su­kū­rę kaž­ką reikšminga. Tai svar­bus mo­ty­va­ci­jos mo­men­tas.

– Kaip ki­tos vals­ty­bės ver­ti­na Lie­tu­vos pa­tir­tį ir eks­per­tų kom­pe­ten­ci­ją? Kas jas la­biau­siai ste­bi­na?

– Mus ver­ti­na, mus vis daž­niau kvie­čia par­tne­riais į di­de­lius pro­jek­tus, do­mi­si at­ski­rais eks­per­tais, pra­šo pri­sta­ty­ti mū­sų sėk­mės is­to­ri­jos kū­ri­mo pa­tir­tį. Tai ro­do, kad esa­me ma­to­mi ir apie mus jau yra ži­no­ma.

Nuo 2010 m. agen­tū­ro­je jau 39 kar­tus or­ga­ni­za­vo­me ES Dvy­nių pro­gra­mos mo­ky­mus tiek vie­ti­nėms ins­ti­tu­ci­joms, tiek tarp­tau­ti­nei au­di­to­ri­jai. Mū­sų lek­to­riai tu­ri il­ga­me­tę pa­tir­tį, kai ku­rie dir­ba net nuo 1999 m., jie sa­vo ži­nio­mis da­li­ja­si su šve­dais, suo­miais, kroa­tais, veng­rais ir mo­ky­mų da­ly­viais iš ki­tų ša­lių. Sten­gia­mės bū­ti ma­to­mi ši­to­je sri­ty­je.

Ki­tų ša­lių at­sto­vus gal­būt ste­bi­na, kad 2013–2015 m. mes lai­mė­jo­me kas ant­rą tei­kia­mą pa­siū­ly­mą ir kad at­ran­ko­se sėk­min­gai kon­ku­ruo­ja­me su to­kio­mis ša­li­mis kaip Aust­ri­ja, Vo­kie­ti­ja, Is­pa­ni­ja, Pran­cū­zi­ja – di­de­lė­mis, pa­ty­ru­sio­mis vals­ty­bė­mis, tu­rin­čio­mis dau­gy­bę eks­per­tų. Tai, kad lai­mi­me šią kon­ku­ren­ci­nę ko­vą, iš tie­sų ste­bi­na ir la­bai ma­lo­niai. Ma­nau, kad mū­sų pa­siek­ti re­zul­ta­tai pa­ro­do, ko­kia ir kie­no pa­tir­tis yra ver­ti­na­ma.

– Ar toks bend­ra­dar­bia­vi­mas pa­de­da stip­rin­ti tarp­tau­ti­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą ir už­megz­ti il­ga­lai­kius ry­šius su vals­ty­bė­mis par­tne­rė­mis?

– ES Dvy­nių pro­jek­tus mes ver­ti­na­me kaip pres­ti­žą vals­ty­bei. Ši pro­gra­ma skir­ta vie­ša­jam sek­to­riui stip­rin­ti, kai vie­na ša­lis sa­vo ži­nio­mis pa­de­da ki­tos ša­lies ins­ti­tu­ci­joms. Ka­dan­gi ins­ti­tu­ci­jų ati­tik­muo ir su­si­ju­sių ins­ti­tu­ci­jų skai­čius kiek­vie­no­je ša­ly­je yra skir­tin­gas, il­gai­niui pro­jek­te da­ly­va­vu­sios ins­ti­tu­ci­jos ga­li iš­bluk­ti iš at­min­ties, tad kas lie­ka? Lie­ka ša­lies pa­va­di­ni­mas, pri­me­nan­tis, pa­vyz­džiui, kad Lie­tu­va Kroa­ti­jo­je šią žie­mą įgy­ven­di­no 15-ą ES Dvy­nių pro­jek­tą. Mes tai ver­ti­na­me kaip sa­vo ša­lies var­do gar­si­ni­mą ir pa­ra­mą sa­vo ži­nio­mis bei pa­tir­ti­mi ki­tai vals­ty­bei. Pro­jek­tų re­zul­ta­tus ma­to EK ir ki­tos vals­ty­bės na­rės, tai gar­si­na mū­sų pro­fe­sio­na­lu­mą ir ge­bė­ji­mus.

– Nuo 2004 m. Lie­tu­vai pa­ti­kė­ta įgy­ven­din­ti 72 ES Dvy­nių pro­gra­mos pro­jek­tus, iš jų vien per pa­sta­ruo­sius pu­sant­rų me­tų Lie­tu­va lai­mė­jo jau 24 pro­jek­tus. Kaip ma­no­te, kas le­mia to­kią Lie­tu­vos sėk­mę?

–Sėk­mė nė­ra at­si­tik­ti­nė. Tai il­gas ir at­kak­lus ke­lias. Šian­dien ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad mes jau tu­ri­me sėk­mės is­to­ri­jų, pro­jek­tų re­zul­ta­tų, apie ku­riuos yra kal­ba­ma, ir tai pri­si­de­da prie mū­sų to­les­nių lai­mė­ji­mų, įgy­ven­di­na­mų pro­jek­tų skai­čiaus au­gi­mo.

Bet tai nė­ra lo­te­ri­jos bi­lie­to lai­mė­ji­mas ko­kia­me nors ter­mi­na­le. Vis­kas pra­si­de­da nuo pro­jek­to pa­siū­ly­mo ren­gi­mo, kai rei­kia la­bai at­si­žvel­giant į ša­lies po­rei­kius pa­reng­ti ko­ky­biš­ką pa­siū­ly­mą, pri­tai­ky­ti vyk­dy­mo me­to­do­lo­gi­ją, vis­ką pa­teik­ti taip, kad ša­lis nau­dos ga­vė­ja aiš­kiai su­pras­tų pa­siū­ly­mo es­mę ir iš­skir­ti­nu­mą.

Pa­ty­rę eks­per­tai taip pat su­tei­kia pa­siū­ly­mui sva­ru­mą, ga­ran­ti­ją, kad su­bur­ta ko­man­da su­kurs lau­kia­mą pro­jek­to re­zul­ta­tą. Kar­tais rei­kia at­si­sa­ky­ti per­dė­to kuk­lu­mo, ne­bi­jo­ti pa­sa­ky­ti, kad tu­ri­me ge­rų eks­per­tų. Vie­no­kios ar ki­to­kios ne­sėk­mės ne­tu­rė­tų už­kirs­ti ke­lio dirb­ti ir ban­dy­ti to­liau.

Mes la­bai daug pa­stan­gų de­da­me į nuo­la­ti­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją su ša­lies nau­dos ga­vė­jos ana­lo­giš­ko­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, sie­kia­me kuo be­tar­piš­kiau bend­rau­ti ir pa­lai­ky­ti kuo glau­des­nį ry­šį. Tai ku­ria il­ga­lai­kį, pa­si­ti­kė­ji­mu grįs­tą bend­ra­dar­bia­vi­mą.

– Ko­kios pa­tir­ties CPVA pa­si­sė­mė iš vals­ty­bių par­tne­rių? Ką jums reiš­kia da­ly­vau­ti šiuo­se pro­jek­tuo­se ir kaip jau­čia­tės, pa­sie­kę tei­gia­mus re­zul­ta­tus?

– Bend­rai su ki­to­mis ES ša­li­mis įgy­ven­di­na­mi Dvy­nių pro­jek­tai mums ne mo­ky­mo, o par­tne­rys­tės pro­jek­tai, ku­riuo­se au­ga­me, to­bu­lė­ja­me ir ku­ria­me kar­tu, la­bai daug ko iš­mok­da­mi vie­ni iš ki­tų. Pa­sie­kę tei­gia­mus re­zul­ta­tus jau­čia­mės la­bai ge­rai, ir ta nau­da tik­rai yra abi­pu­sė: pa­dė­da­mi da­ry­ti po­ky­čius ša­ly­se nau­dos ga­vė­jo­se ga­li­me rea­li­zuo­ti sa­ve, pa­ma­ty­ti sa­vas silp­nas ir to­bu­lin­ti­nas vie­tas. Pro­jek­tuo­se pa­tys pa­si­mo­ko­me, pa­si­se­mia­me idė­jų. Pa­vyz­džių yra ne vie­nas, tik rei­kia no­rė­ti juos par­si­vež­ti ir ini­ci­juo­ti po­ky­čius.