L. Linkevičius apie „Brexit“: šią neapibrėžtą situaciją sukūrė politikai

Po Antrojo pasaulinio karo Winstonas Churchillis svajojo apie Jungtines Europos Valstijas, kurios būtų artimai susijusios su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Stipriausia šitos transatlantinės grandies dalimi jis laikė Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų ryšius. W. Churchillis manė, kad tik susivienijusi Europa galės užtikrinti taiką, saugumą ir laisvę kontinente. Tiesa, mintis apie Europos vienijimąsi nėra nauja. Dar imperatorius Napoleonas sakė, „mums reikia bendros Europos juridinės sistemos, apeliacinio teismo, bendros valiutos ir vienodų įstatymų, o visos Europos tautos turi tapti viena tauta“. Ar britai tikrai pasirengę išsaugoti W. Churchillio svajonę apie vieningą Europą? LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ pokalbis apie „Brexit`ą“ su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.

– Ar mes galime pasakyti, kad praeities politikai buvo išmintingesni, svajodami apie vieningą Europą, nei dabarties, kurie bando šitą idėją paneigti?

– Na, visi politikai turėjo savos išminties, turėjo ir kitų savybių, visada taip būdavo. Tik akivaizdu, kad dabar visiems yra iššūkis. Daug grėsmių susikaupė: ir migracija, ir terorizmas, ir štai dabar iššūkiai ES vienybei. Taip jau atsitiko, bet tam ir yra politikai, kad prisiimtų atsakomybę konkrečiu laikotarpiu, nes tai yra istorinis momentas.

– Ar britų pasitraukimas iš ES gali apsieiti be pasekmių: kitų valstybių suaktyvėjimo, taip pat radikalių jėgų aktyvavimosi?

– Negali. Be abejo, kad negali. Ir, apskritai, po viso to sukrėtimo Europa jau nebus tokia pati. Ji bus šiek tiek kitokia. Net, jeigu ir viskas baigsis laimingai, vis tiek bus proga susitelkti ir pagalvoti, kaip čia taip atsitiko. Be abejo, jau dabar jaučiame, kad yra aktyvizuotas radikalusis sparnas. Ir radikalų tikrai yra ne tik Britanijoje, jų yra kitose šalyse, ir Prancūzijoje, ir Italijoje, matyt, ir Lenkijoje tam tikra prasme. Kai kas jau net labai fatališkai kalba, kad čia būtų pabaigos pradžia. Nereikia gal labai skubėti su tokiomis dramatiškomis išvadomis, bet, kaip jau sakiau, Europa tikrai nebus tokia pati visais atvejais.

– Tačiau, net jei britai birželio 23 dieną pasako, kad jie pasitraukia iš ES, juk vis tiek nėra aišku, kaip pasitraukimas atrodys, kiek užtruks, kokiu principu pasitrauks? Detalės nėra aptartos?

– Laiką galima pasakyti.

– Dveji metai?

– Taip, iš tikrųjų, dveji metai, jeigu nebus pratęsta, nes galima pratęsti. Niekada, matote, to nebuvo. 50 straipsnis niekada nebuvo panaudotas. Čia pirmas kartas. Ir nėra aišku, kaip vyks derybos, kaip jos atrodys. Turinio tikrai niekas negali pasakyti. Bet ryšių nutraukimas, jei laikotarpis nebus pratęstas, visais atvejais įsigalios po dvejų metų. Bet, matote, yra paradoksalu, kad tuos dvejus metus Britanija bus ES narė. Negana to, 2018 metais netgi turėtų pirmininkauti ES Tarybai. Niekas neatšaukė tų pareigų. Čia yra daug tokių įdomybių, kur dar niekas nežino, kaip jos atrodys.

– Pasitraukimas, jei toks įvyks, svarbus ir lietuviams, ir daugybei kitų ten dirbančių ir gyvenančių europiečių. Ar yra aišku, kaip tuos žmones pasitraukimas paveiks, ar jiems bus pritaikytos taisyklės jau ne kaip ES piliečiams, nes pati Britanija jau lyg ir nebebus ES narė?

– Į visus klausimus dabar atsakyti tikrai neįmanoma, bet akivaizdu, kad situacija keisis, ir visi ne Jungtinės Karalystės piliečiai taps trečių šalių piliečiais. Daryčiau prielaidas, kad tiems, kurie dabar ten gyvena, ypač, kurie ten gyvena daugiau nei penkerius metus, niekaip neatsilieps.

– Liks tos pačios taisyklės, net jeigu jie neturi pilietybės?

– Taip, nes daugiau nei penkerius metus jie ten turi legalų gyvenimą ir kitas iš to išplaukiančias pasekmes ir garantijas. Galbūt kiek daugiau klausimų ir neaiškumo dėl tų, kurie šalyje gyvena mažiau laiko. Daugiau kliuvinių bus naujiems migrantams. Na, ir, jeigu kalbėtume visai konkrečiai, tai, matyt, gali atsirasti sunkumų dėl apmokėjimo už mokslą, nes ES piliečiai dabar moka tikrai pigiau, po šalies išstojimo iš ES už studijas gali tekti mokėti daugiau, gali atsirasti ir leidimai dirbti, sunku spėti, kokie bus pasikeitimai, bet jų gali būti. Tokias prielaidas galime daryti.

– Ir, greičiausiai, vizos jau tada atsiras?

– Sunku pasakyti. Čia vėlgi... dabar jie irgi nėra Šengeno zonoje, tai situacija keisis. Priklausys nuo susitarimų su ES.

– Ar visas šitas reikalas su referendumu nerodo, kad ES šalininkai prastai komunikuoja su savo valstybių žmonėmis? Ir vėlgi, juk pats dabartinis premjeras, Davidas Cameronas, kuris agituoja britus pasilikti, juk, nepabijokime to žodžio, žaidė referendumo korta ES viršūnėse?

– Sunku dabar teisti, mes neturime tokios teisės nei moralinės, nei kitokios, bet, be abejo, tie žaidimai, kartais galbūt mėginant realizuoti tam tikrus partinius-politinius planus, jie kartais ima įkaitais visos šalies likimą. Nenoriu taip apibendrinančiai kalbėti, bet, be abejo, yra tam tikrų elementų. Bet esmė ta, kad visgi šią neapibrėžtą situaciją sukūrė politikai, ji savaime neatsirado.

– Vienas iš artimų premjerui žmonių, buvęs jo patarėjas, yra sakęs, kad D. Cameronas visa savo esybe yra euroskeptikas ir jis negalėjo pasikeisti. Tai, kad jis dabar važinėja ir kalba, toli gražu nereiškia, kad tokie ir yra jo įsitikinimai. Jūs tikrai ne vieną kartą buvote su juo susitikęs, ar kada nors pokalbiuose jums dingtelėjo tokia mintis, kad tai vis dėlto euroskeptikas iki kaulų smegenų?

– Na, mes matome, ką jis dabar kalba ir ką propaguoja, bet tokia mintis iš tikrųjų buvo dingtelėjusi. Dar kai jis buvo opozicijos lyderis, jis lankėsi NATO būstinėje. Aš tuo metu ten buvau ambasadoriumi. Ir buvo tokia tradicija – pakviesti padiskutuoti. Aš buvau pakviestas padiskutuoti apie Rytų partnerystę, apie kitus dalykus ir, pamenu, išėjo kalba apie ES. Na, tikrai jis netryško entuziazmu šiuo klausimu.

– Beveik visos birželio vidurio prognozės rodė, kad euroskeptikų Didžiojoje Britanijoje yra daugiau, kad laimi ta pusė, nors ji, aišku, svyruoja. Prognozuoti – bjaurus dalykas, bet vis dėlto, ką jūs manote?

– Tai būtent tas atvejis, kai prognozuoti – labai sunku, nes dinamika yra nenuspėjama. Dar pridurčiau, kad paprastai, tie, kurie balsuoja „prieš“ būna aktyvesni, taip jau susiklosto. Neatmeskime ir to fakto, kad vyriausybė, išskyrus mūsų atvejį Lietuvoje, tie, kurie valdžioje, būna labai nepopuliarūs, ir todėl balsuojama ne tiek dėl to, ką jie siūlo, bet prieš juos apskritai. Prieš valdžią, kitaip tariant. Taigi, padėtis nėra tokia jau labai patikima. Belieka viltis, kad britai tradiciškai – ne tik tie, kurie yra konservatyviojoje partijoje, bet apskritai visi –  yra tradicijų šalininkai: geriau išlaikyti nei keisti. Jie labai nenori keisti tų savo dviaukščių autobusų, taksi įvaizdžio arba įsikibę į matų sistemą, kairės pusės judėjimą, arba du kraneliai, kai praustis reikia, kas mums kelia juoką, tai šitie pavyzdžiai, galbūt ir buitiniai, bet jie iš principo parodo, kad britai permainas priima sunkiai. Tai belieka tikėtis, kad ir šiuo atveju jie nelabai norės kažko keisti, nes pakeitimas visada yra nežinia.

Ačiū, ministre, už prognozes ir pokalbį.