Kokią ES ateitį regi lietuviai?

ES susiduria su rimtais iššūkiais – nuo ekonominių ir finansinių sunkumų kai kuriose Bendrijai priklausančiose šalyse, didžiausios nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų krizės iki Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš bloko. Ar Bendrija yra pajėgi susidoroti su šiais iššūkiais? Ir kokia ES bus ateityje?

Iššūkiai ir sprendimai

Šiemet ES mini 60 metų jubiliejų, bet švęsti nėra kada. Bendrija yra priversta spręsti reikšmingą klausimą dėl savo ateities.

Europos Komisijos (EK) prezidentas Jeanas-Claude'as Junckeris neseniai kreipėsi į Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetą, kuris yra laikomas pilietinės visuomenės balsu Europoje, prašydamas surengti piliečių diskusijas dėl ES ateities visose Bendrijai priklausančiose šalyse.

Remiantis šių diskusijų rezultatais, bus pristatyta nuomonė, kuri pasitarnaus ES institucijoms priimant sprendimus dėl bloko ateities scenarijų.

EK atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius sutiko su dienraščiu pasidalyti svarbiausiais diskusijos aspektais ir papasakoti, kokia nuomonė apie ES ateitį vyrauja ne tik tarp Lietuvos gyventojų, bet ir ką pati Bendrija turi pati padaryti, kad susidorotų su jai kylančiais iššūkiais.

– Koks šių susitikimų su visuomene pagrindinis tikslas?

– Šių diskusijų siekis yra išeiti iš parlamento ir kitų institucijų bei kalbėtis su žmonėmis ne tik apie galimą ES ateitį, bet ir bendrai apie Europą – ko mes iš jos tikimės, kur padarytos klaidos.

Diskusijose dalyvauja įvairių visuomenės grupių atstovai. Kaune, Istorinėje prezidentūroje, vykusi diskusija buvo unikali tuo, kad ją organizavo Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto nariai iš Lietuvos. Tai yra patariamoji Europos Parlamento (EP) institucija, plačiai atstovaujanti visuomenei, nes jos nariai yra ir pramonės, ir verslo asociacijų, ir profsąjungų, ir pilietinės visuomenės atstovai.

Šiandien Lietuva nėra nei ant atsarginių suolelio, nei žiūrovų gretose, bet žaidžia pagrindinėje Europos komandoje.

Diskusija – puiki proga išgirsti piliečių pozicijas, lūkesčius ir kritiką.

Tokius susitikimus rengiame visoje šalyje. Per pastaruosius porą mėnesių (nuo "Baltosios knygos" išleidimo) esu apkeliavęs apie 40 skirtingų Lietuvos vietovių, universitetų, kultūros namų ir kitų centrų, kur nuolat diskutuojame. Mūsų siekis – pamatyti skirtingus Europos paveikslo pjūvius.

Smagu tai, kad mes, lietuviai, jau nebestebime visko iš šono, o esame diskusijų viduryje. Kaip yra sakęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas, "šiandien Lietuva nėra nei ant atsarginių suolelio, nei žiūrovų gretose, bet žaidžia pagrindinėje Europos komandoje, kur kartais pataiko tritaškį, kartais gauna pražangą, bet iš esmės ji aktyviai dalyvauja žaidime ir mato, ką treneris paišo savo plane". Sakyčiau, tai parodo, kiek daug mes pasiekėme.

Skurdas ir nelygybė

– Kokios problemos, susijusios su ES, išryškėjo susitikimų su visuomene metu?

– Pastebėjau, kad pagrindinėmis problemomis Lietuvos gyventojai laiko didėjantį skurdą ir socialinę nelygybę. Šias problemas įvardija ir EK savo metinėse ataskaitose. Jose akcentuojama, kad Lietuvoje socialinės nelygybės indeksas – vienas iš didžiausių visoje ES. Be to, didėja atotrūkis tarp miestų ir kaimiškų regionų, mažėja darbingų žmonių.

Daugeliui šios problemos – labai skaudžios. Jie kalba, kad ne tik Lietuva, bet ir ES institucijos turėtų šiais klausimais labiau domėtis. Žmonės nori, kad ES būtų labiau socialiai jautri, kad ji atsigręžtų į juos ir visuomenės interesas būtų visų politikų ramstis.

Kita labai akivaizdi problema – emigracija. Ji palietusi beveik visus Lietuvos miestus ir kaimus.

Asmeniškai man yra labai artimos išeivijos problemos, pilietybės išlaikymo klausimas. Kiekvienoje diskusijoje iškyla klausimas, kaip suvaldyti emigraciją, kaip sukurti motyvacines sąlygas, kad bent jau dalis žmonių sugrįžtų – jei ne fiziškai, tai bent jau investicijomis ar patarimais. Kad jie išlaikytų ryšį su Lietuva.

Laisvas judėjimas – vienas svarbiausių laimėjimų, kuriuos iškovojo Lietuva, įstojusi į ES. Šiandien lietuviai gali laisvai keliauti po Europą, nejausdami jokių baimių. Tačiau lazda turi du galus – daug žmonių Lietuvoje "balsuoja kojomis". Taip parodo nepasitikėjimą savo valstybe ir jos institucijomis bei renkasi geriau gyventi svetur. Tai yra didelė Lietuvos problema.

Kita vertus, sienų uždarymas neišspręstų šios problemos – manau, kad tai būtų didelis žingsnis atgal.

Emigracijos problema susiveda į struktūrinių pertvarkų šalyje stygių, į socialinę atskirtį, į švietimą.

O buvimas europiečiu – tai jausmas, jog tu esi namie ir nereikia vykti kitur, kad galėtum kurti Europą. Tai gali daryti Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ar kur kitur ir džiaugtis žmogaus teisėmis, jausti kūrybos laisvę.

Formalią integraciją į ES mes jau baigėme, dabar reikia skatinti vidinę integraciją, kad žmonės jaustųsi gerai ten, kur gyvena.

– Kas yra ta "Baltoji knyga", apie kurią užsiminėte?

– Šie metai – jubiliejiniai ES. Nors vertiname narystės Bendrijoje vaisius ir naudą, kartu reikia pripažinti, kad ES išgyvena ir didelį sukrėtimo laikotarpį: nuo Rusijos agresijos Ukrainoje, "Brexit" referendumo Britanijoje, migracijos krizės Pietuose iki "Islamo valstybės" teroro, skleidžiamo Europos sostinėse.

Šių problemų ir konfliktų akivaizdoje ES buvo iškilusi egzistencinė grėsmė.

Dėl to EK prezidentas J.C.Junckeris kovo 1 d. pristatė "Baltąją knygą" dėl Europos ateities. Jis pamėgino nukreipti diskusiją nuo, sakykime, pasaulio pabaigos, kur yra per daug pesimizmo, į konstruktyvų pokalbį apie reformas, pokyčius ir galimybes iš naujo atgauti pasitikėjimo mandatą bei spręsti dėl ES ateities.

Šios knygos esmė – pradėti diskutuoti valstybių parlamentuose ir visuomenėje, ko mes norime ateityje.

Ateities gairės

– Kokie galimi ES ateities scenarijai?

– "Baltojoje knygoje" pristatomi penki hipotetiniai ES raidos scenarijai.

Pirmasis kalba apie dabartinės darbotvarkės tęstinumą. Kitaip tariant, tai yra status quo išlaikymas – bandome tęsti pradėtus darbus ir tikimės, kad problemos savaime išsispręs.

Antrasis scenarijus numato ES grįžimą į bendrą rinką, atsisakant ambicingesnių tikslų, tokių kaip, tarkime, sukurti politinę, socialinę ar mokesčių sąjungas. Beje, toks scenarijus atitiktų Britanijos interesus, nes britams ES niekada nebuvo giliau integruojanti sąjunga, todėl jie niekad nestojo nei į euro zoną, nei į Šengeno erdvę. Dabar mažai ES narių šį scenarijų palaikytų.

Trečiasis scenarijus – diferencijuotos Europos. Pagal jį, kas norės, tas ir nuveiks daugiau. Kitaip sakant, jis sukuria lanksčią Bendriją, kur kiekviena ES šalis narė pasirenka savo integracijos gylį ir greitį. Drauge ji nepažeidžia kitų valstybių interesų ir lūkesčių.

Beje, šis scenarijus jau de facto egzistuoja, nes, kaip žinome, ne visos ES priklausančios šalys priklauso ir euro zonai.

Šis scenarijus leidžia pasirinkti, kokiose politikos srityse ES šalys narės dalyvauja ir jis leidžia joms ateityje prisijungti prie daugiau veiklų. Šį planą dabar palaiko pagrindinės ES narės: Prancūzija, Vokietija, Italija.

Ketvirtasis – J.C.Junckerio scenarijus kalba apie mažesnę, bet efektyvesnę Europą. Pagal šį planą tais klausimais, dėl kurių galime susitarti, būtų sumažintas dabartinių kompetencijų skaičius. Susitarimai galėtų būti dėl energetikos, skaitmeninės vidaus rinkos, migracijos, klimato kaitos, prekybos.

Dėl minėtų dalykų ES šalys paprastai sutaria ir tose srityse būtų koncentruojamos pastangos. Savo ruožtu kiti klausimai būtų paliekami pačioms valstybėms ar regionams. Šį scenarijų palaiko Lenkija, Čekija, Slovakija.

Paskutinis scenarijus – daugiau ir visi kartu. Jis atspindi ES kūrėjų norą matyti vis labiau integruotą Europą. Jis kviestų šalia ekonominės sąjungos kurti dar ir politinę, socialinę, o ateityje galbūt net ir mokesčių sąjungą.

Švietimo, socialinės rūpybos ar sveikatos apsaugos sritys dabar yra nacionalinio lygio, bet jos taip pat galėtų būti bendros. Kitaip sakant, šis scenarijus – federalistinis, tačiau iš tikrųjų jis lieka labai idealistinis ir sunkiai įmanomas.

Kaip matyti, visi scenarijai yra skirtingi. Bet EK pirmininkas ir norėjo parodyti visą galimybių spektrą: nuo itin mažos iki labai ambicingos ES.

Bet tik nuo mūsų priklauso, kokia ES bus ateityje. Be abejo, šie scenarijai nėra vieninteliai keliai, kuriais gali būti einama, tačiau sukelia diskusiją, kaip ES padaryti demokratiškesnę, efektyvesnę ir labiau atliepiančią visuomenės lūkesčius.

– Kuris iš šių scenarijų, jūsų nuomone, būtų palankiausias Lietuvai?

– Visuomenės tyrimai atskleidė, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis palaikytų penktąjį (federalistinį) scenarijų.

Apie pusė apklaustų Lietuvos gyventojų antruoju pasirinkimu laiko mažesnės, bet efektyvesnės ES scenarijų. Įdomu yra tai, kad mažiausiai lietuviai palaikė trečiąjį (diferencijuotos Europos) ateities scenarijų.

Remdamasis šiais duomenimis, galiu daryti tokią išvadą. Lietuvos gyventojai šiandienės situacijos akivaizdoje nori išlikti ES branduolyje. Tokį sprendimą, tikėtina, lemia baimė dėl Rusijos, neaiškumas dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo politikos ir "Brexit".

Lietuvos žmonės renkasi ES, nes mato ją ne tik kaip instrumentą užtikrinti ekonominį stabilumą, bet ir kaip nacionalinį saugumą.

Svarbiausia, kad derybos su Britanija vyktų teisine, o ne emocine kalba, kad jos būtų tvarkingos ir aiškios bei pasiektų sėkmingą baigtį.

Dar viena išvada – žmonės palaiko ir Europos reformos idėją, nes nori Bendriją matyti efektyvesnę, ypač energetikos sektoriuje.

Iš kitų apklausų matyti, kad lietuviai nori lygesnės migracijos politikos ir stipresnės išorės sienos apsaugos. Kitaip tariant, žmonės nori matyti vieningą Europą, bet drauge nori, kad ES šiek tiek keistųsi.

Žinoma, negaliu atsakyti, kas Lietuvai būtų geriausia, bet šalies vadovų pozicija sutampa su visuomenės nuomone.

Labiausiai Lietuvos gyventojai bijo likti užnugaryje, dėl to jiems šiek tiek yra nesuprantama diferencijuotos Europos idėja. Manau, žmonės mano, jog kyla grėsmė, kad mūsų šalis nebūtinai išliks svarbiausių Bendrijos šalių klube ir Lietuva gali būti nublokšta į antrą ar trečią ešeloną.

Mano požiūriu, tokios baimės – kiek perdėtos, nes Lietuva jau yra visiškai integravusis į euro ir Šengeno zonas, dalyvauja formuojant ES politiką.

Skyrybos su Britanija

– Kokios pozicijos dėl "Brexit" laikysis ES?

Mums šis procesas nėra malonus. Niekas nenorėjo "Brexit", tačiau mes britų apsisprendimą gerbiame, nes tai yra demokratiškas piliečių valios išreiškimas.

Norime, kad kai bus praėję dveji metai po Lisabonos sutarties 50-ojo straipsnio suaktyvinimo, nepatektume į teisinę nežinią, nes 2019 m. kovo 30 d. britams nustos galioti ES teisė. Ir jeigu susitarimo iki tada nebus, pratęsti derybas galėsime tik visų ES narių bendru sutarimu, o tai padaryti gali būti nelengva.

Derybų metu ES bus svarbiausia apginti piliečių teises, t.y. garantuoti tiek 3,2 mln. Bendrijos piliečių, kurie gyvena Didžiojoje Britanijoje, tiek 1,2 mln. britų, gyvenančių kontinentinėje Europoje, teises, lygybę, socialinę apsaugą, teisę į mokslą ir pan.

Kitas svarbus aspektas – finansiniai įsipareigojimai. Bus labi svarbu sutarti dėl jau politiškai patvirtinto ES biudžeto iki 2020 m. Šiuo klausimu tikrai nebus lengva derėtis, nes labai skiriasi požiūriai – pavyzdžiui, ES mano, kad Britanijos įsipareigojimai turi būti vykdomi iki tos akimirkos, kai ji išeis.

Trečia derybų dalis – Šiaurės Airijos klausimas ir bandymas užtikrinti, kad šio regiono gyventojai netaptų derybų įkaitais ir būtų išspręstas jautrus sienos klausimas.

Be abejo, bus ir daugiau klausimų, bet šie trys yra svarbiausi.

Svarbu akcentuoti, kad niekas nenori ir nesiekia Britanijos nubausti ar jai atkeršyti. Yra noras teisiškai išspręsti pirmą kartą istorijoje vyksiančias ir labai brangias skyrybas, o po to likti draugais, kad vėliau būtų galima kartu spręsti bendrus saugumo ir gynybos, pasaulio prekybos bei klimato kaitos klausimus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Ar reikėjo Lituvai sąjungos. Buvo tarybų sąjunga, dabar ES. O kas paprastam lietuviui iš to. ES lėšos iššvaistytos, Lietuva išgrobstyta...

Kęstas

Kęstas portretas
Kaip gyventi su paplitusiais automatizavimu ir darbo vietų išvežimu į pigaus darbo šalis? Kiekvieną kartą, kai amerikiečių prezidentas Trumpas kaltina Kiniją, atimančią darbo vietas iš Vakarų viduriniosios klasės, neoliberalai kaltina automatizavimas. Žinote ką? Neoliberalai iš dalies yra teisūs. Automatizavimas atima iš mūsų didelę dalį mūsų darbo vietų. Kinija tai daro taip pat. Galutinis rezultatas nėra gražus. Daugelis Vakarų viduriniosios klasės netenka gerai apmokamų darbo vietų, ypač jaunimas. Kadangi valstybę daugiausia finansuoja piliečių mokesčiai, tai jei nėra piliečių darbo, - nėra ir mokesčių, kuriuos mokėtų tie dirbantieji (gal pageidaujate aplankyti Graikiją, kur valstybės finansai groja romansus, ir pusė jaunimo neturi darbo?). Ką daryti? Apmokestinti turtą, kurį naudoja kompanijos ir kiti darbo vietų kūrėjai, kurie nustoja kurti darbo vietas dėl automatizacijos ir darbo vietų išvežimo į Kiniją. Pelnas tampa didžiulis, kai jums nereikia nieko samdyti.

Kęstas

Kęstas portretas
Galite paslėpti tą pelną, naudodamiesi geromis mokesčių konsultacijomis. Sunku paslėpti nekilnojamąjį turtą, automobilius (net autonominius), daug gamyklų, parduotuvių, prekių, reklamų, internetinių pardavimo platformų, kompiuterių, robotų ir pan. Šie mokesčiai turėtų būti pakankamai dideli, kad kompensuotų darbo užmokesčius išnykusiems darbuotojams ir mokesčius valstybei iš tų išnykusiųjų darbuotojų.
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

Daugiau straipsnių