Ką konservatorius V. Semeška veikė Vokietijoje?

Sertifikatas su klaida

Seimo nario mandato siekiantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Vilius Semeška tikina, kad 1990 m. bėgdamas nuo sovietinės armijos atsidūrė Vokietijoje, kur nedykinėjo – mokėsi Goethe's institute. Neva tą darė Duisburgo mieste. Prieš porą metų kandidatuodamas į Druskininkų savivaldybės tarybą jis nurodė, kad Goethe's insitutas – aukštoji mokykla. Iš tikrųjų ši įstaiga tokio statuso neturi. Tai A, B ir C lygio vokiečių kalbos kursus rengianti institucija. Kursus baigę asmenys gauna ne diplomus, bet sertifikatus. O svarbiausia – institutas neveikia Duisburge.

"Goethe's institutas nėra ir niekada nebuvo aukštoji mokykla. Esame vokiečių kultūros institutas, taip pat kaip Britų taryba ar Prancūzų institutas. Goethe's institutuose Vokietijoje galima kursuose mokytis vokiečių kalbos nuo A1 iki C2 lygio, bet tai yra tik kalbos mokymasis. Be to, Duisburge nėra Goethe's instituto, artimiausias tame regione yra Diuseldorfe", – raštu atsakė Goethe's instituto Vilniuje Kalbos skyriaus vadovė Nijolia Buinovskaja.

Žurnalistai telefonu pasitikslino, gal Duisburge instituto padalinys kadaise vis dėlto veikė. "Geothe's institutai tikrai nėra steigiami ir uždaromi kas dešimt metų, ypač kai netoliese tame regione jau yra filialas", – aiškino N.Buinovskaja.

"Studijavau Goethe's institute. Taip, Duisburge. Tuo metu ten buvo instituto filialas. Turiu jo baigimo diplomą", – savą versiją dėstė V.Semeška. Vėliau politikas dienraščiui pateikė ne diplomą, o sertifikatą, pažymintį, kad jis išlaikė vokiečių kalbos egzaminą. Tačiau sertifikate lietuvio pavardė parašyta su akivaizdžia klaida – Seneska.

N.Buinovskaja teigė pasidomėjusi dokumento tikrumu Vokietijoje, tačiau paaiškėjo, kad egzaminų dokumentai saugomi tik dešimt metų.

Bėgo nuo armijos?

Kaip ir kodėl V.Semeška buvo atsidūręs Vokietijoje?

Pagal oficialią politiko versiją, 1990 m. rugsėjį, kai dar nebuvo baigęs mokslų Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, išvyko į Lenkiją, iš jos – į Vokietiją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Vokietijoje jis išbuvo iki 1991 m. rudens, kai po Maskvos pučo Lietuvą kaip savarankišką valstybę ėmė pripažinti kitos pasaulio valstybės. V.Semeškos pasakojimas, žinant realią tų dienų situaciją, kelia nemažai neaiškumų.

"Viena lenkų šeima man buvo atsiuntusi fiktyvų kvietimą juos aplankyti", – prieš kurį laiką laikraščiui "Druskonis" atviravo politikas. Tai jis patvirtino ir dienraščiui.

1990 m. kovo 20 d. Sovietų Sąjungos telegramų agentūra TASS išplatino pranešimą dėl TSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pasienio postų sustiprinimo prie Lietuvos teritorijos. Sugriežtinta TSRS piliečių, kokiais buvo laikomi ir ką tik nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos piliečiai, išvykimo į užsienį iš Lietuvos kontrolė.

"Ištraukęs J.Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos studento pažymėjimą, papasakojau gerai apgalvotą istoriją: studijuoju muziką, daug koncertuoju, todėl vejuosi grupę, kuri rytoj koncertuos Varšuvoje", – versiją, kaip pavyko tuomet Breste, per kurį važiavo traukiniu į Varšuvą, apgauti sovietų pasienio tarnybas, pasakojo V.Semeška. Kam apgaudinėti, jei sovietiniame užsienio pase buvo Lenkijos Respublikos viza?

"Į Lenkiją lietuviai važiuodavo dar giliais sovietiniais laikais gavę iškvietimą. Tačiau reikėdavo gauti vizą Lenkijos ambasadoje Maskvoje arba konsulate tuomečiame Leningrade", – dienraščiui sakė KGB voratinklį nagrinėjęs Seimo narys Arvydas Anušauskas.

Ir 1990-ųjų rudenį, nors rusiškus užsienio pasus jau dalijo nepriklausomos Lietuvos pasų skyrių darbuotojai, vizų gavimo sistema buvo analogiška. Prisimenant TASS pranešimą, į užsienį norintis išvažiuoti lietuvis turėjo būti tikrinamas vos ne po didinamuoju stiklu.