G. Landsbergis: man sako, kad esu radikalas

„Visi keturi mano vaikai privalo kiekvieną mėnesį atnešti man knygų sąrašą… Kiekvienas per vieną ar pusantro mėnesio turi perskaityti keturias knygas. Esu nufotografavęs visas tas knygas ir užsirašęs terminus, iki kada jos turi būti perskaitytos. Mūsų namuose nuolat skaitoma – ir taip visada bus“, – portalui LRT.lt sako G. Landsbergis.

Paklaustas, ar pritaria laidai „Duokim garo“, konservatorių-krikdemų lyderis pabrėžė esąs tikras demokratas ir nukreipė pokalbį kita vaga. Jo manymu, žinių laidose per mažai laiko skiriama įvairių sričių moksliniams išradimams ir šiek tiek per daug laiko – sportui.

„Kartais pagalvoju – ar galėtų žiniose būti, tarkime, penkios minutės, skirtos Lietuvos ir pasaulio politinėms naujienoms, o tada dvi su puse minutės – vien naujiems mokslo išradimams? Juk ten tiek įdomių dalykų! Visa tai skaitydamas ar žiūrėdamas pajunti, kad žmonija kažką dar gali atrasti. Siečiau tai su didžiaisiais geografiniais atradimais. O dėl sporto… Juk vis tiek kas nors kada nors įmuš įvartį į kieno nors vartus, tiesa?“ – svarsto didžiausios opozicinės partijos lyderis.

– Kuo jums įdomi politika? Daugelis žmonių įsitikinę, kad ji nešvari: galios žaidimai, interesų konfliktai, intrigos ir išdavystės.

– Antradieniais ir ketvirtadieniais, kai vyksta Seimo posėdžiai, jų stebėti dažnai atvyksta moksleivių delegacijos. Per pertraukas jie pasikviečia Seimo narius pasikalbėti. Teko matyti jų paklaikusius veidus po to, kai jie pamato, koks chaosas vyksta posėdžių salėje, kai Seimo nariai šokinėja prie mikrofono, stabdo sprendimų procesą, kalba nežinia ką ir pan. Žmogų tai gali išgąsdinti.

Lyginu tai su važiavimu slidėmis nuo kalno: atrodo – visiškai nevaldomas procesas, didžiulis greitis, negali sustoti. Bet kai išmoksti važiuoti ir, prireikus, sustoti ar apvažiuoti kliūtį, tai – nepaprastai malonu. Politikos menas – chaoso valdymas ir gebėjimas priimti sprendimus, pasiekti kompromisų – man įdomus ir malonus.

– O kova dėl galios, grumtynės po kilimu?

– Visa tai – politikos dalis, manęs ji nė kiek negąsdina. Tai irgi būdas susitarti dėl bendro sprendimo. Vienas dažniausiai užduodamų klausimų – „kam ta politika išvis reikalinga?“ Atsakau – juk turite ieškoti susitarimo, kompromiso dėl to, kokia spalva, tarkime, dažysite tvorą. Kaip įtikinti kitą grupę, kuri perša jūsų aplinkai netinkamą tvoros spalvą? Kartais reikalingi ir argumentai, ir galios žaidimai. Nėra kito būdo priimti sprendimus – tik politika.

Politikos menas – chaoso valdymas ir gebėjimas priimti sprendimus, pasiekti kompromisų – man įdomus ir malonus.

– O kaip vertinate kai kurių kultūrininkų nuostatą, skelbiančią, kad politika – nešvari, ir į šitą purvą nereiktų bristi?

– Arogancija.

– Koks jūsų santykis su religija? Esate praktikuojantis katalikas?

– Aš esu katalikas. Stengiuosi praktikuoti tiek, kiek man to reikia dvasiškai. Turbūt negalėčiau pasakyti, kad sąžiningai laikausi kiekvienos raidės ar reikalavimo. Bet žinau, kad maldose atrandu ramybę, kurios man reikia.

– Ar tikite stebuklais, rojumi, skaistykla ir pragaru? Tuo, kad Dievas sutvėrė dangų ir žemę?

– Aš turbūt braukiu brūkšnį tarp stebuklo (pasakos, mito) ir vertybinės nuostatos. Sakyčiau, moderniųjų laikų stebuklai mane net gan smarkiai dirgina – kaip antai tikėjimas Taro kortomis ar homeopatiniais vaistais. Nesuprantu, kodėl žmonės kartais ieško ramybės tokiuose nepaaiškinamuose įsitikinimuose.

– Bet ar tikite, kad Dievas sutvėrė dangų ir žemę?

– Manau, tai – mitologinis dalykas. Tikėjime aš ieškau vertybinės nuostatos, atspirties, kuri padeda įvertinti ir planuoti savo veiksmus, aplinką. Reikia atskirti mitologiją nuo vertybių.

– Kaip dėl pomirtinio gyvenimo? Tikite juo ar ne?

– Bus matyti (šypsosi).

– Vienas ryškiausių mūsų pasaulio bruožų – spartėjančios permainos, ypač technologinės. Daug kas sako, kad jos ir geros, ir neišvengiamos. Ar esate tarp tų, kurie džiaugiasi technologine pažanga ir technologine civilizacija?

– Technologinės permainos pirmiausia siejasi su ketvirtąja pramonės revoliucija ir robotizavimu. Kiekvieną savaitę atsiranda vis naujų filmukų su robotais, kurie patys atsidarinėja duris ir pan. Neabejoju, kad ilgainiui matysime juos ir kovojančius karo lauke.

Bet kai artės robotų Apokalipsė (sakau juokais), mano protas skils į dvi puses, nes, viena vertus, būsiu sužavėtas technologine pažanga, kita vertus, būsiu apimtas siaubo, nes suvoksiu, kad pasaulis greičiausiai baigiasi.

Kalbant rimčiau, suprantu, kad technologiniai pokyčiai atveria daug naujų galimybių. Tai liečia mūsų ekonominį gyvenimą, gamybą. Procesų robotizavimu galima pasidžiaugti, bet suprantame, kokias permainas jie atneša visuomenėms – antai mažina galimybes įsidarbinti žmonėms, kurių kompetencijos neatitinka ketvirtosios pramonės revoliucijos reikalavimų. Ne visi prisitaiko, ir tai kuria socialines įtampas. Šių socialinių įtampų pūlinys pasaulyje yra pritvinkęs iki sprogimo ribos. O socialinės įtampos programuoja politines įtampas – ir politinį sprogimą.

Stebėdamas technologinio proveržio kuriamą situaciją, jaučiu susidomėjimą, nes tai – naujas puslapis pasaulio istorijoje. Kita vertus, žiūriu į visa tai su dideliu nerimu. Nes nematau pasaulyje ekonomistų, mąstytojų, kurie pasakytų, kaip mes galime pasikinkyti šitą naują vėją.

– Ar vis dar technika tarnauja žmogui, ar jau žmogus – technikai?

– Jei kalbėtume apie ekonominį aspektą, tai sakytume, kad technika visada bus pavaldi žmogui. Nematau čia moralinės dilemos. Kita vertus, jei darbo našumas išauga tiek, kad poreikis įdarbinti žmones tampa artimas nuliui, tai ką mes apmokestinsime? Juk didelė dalis žmonių neberas vietos darbo rinkoje.

Kai kas dabar kalba apie robotų mokesčius: kuo didesnis našumas, tuo didesnis mokestis. Na, o jei kalbama apie paprastesnį aspektą, tai, be abejo, mes esame priklausomi nuo technologijos. Daugybė žmonių mūsų aplinkoje pabudę pirmiausia pažiūri, kokie atkeliavo „pušai“ ar žinutės.

– Ar ne per daug iš mūsų reikalauja kompiuteriai, telefonai, planšetės? Ar ne per įžūliai diktuoja darbotvarkę?

– Prieš kelias dienas mačiau juokingą paveiksliuką – pranešimą iš akmens amžiaus, kuriame tėvai skundžiasi, kad, išradus ugnį, vaikų nebeįmanoma atitraukti nuo laužo. Tėvai skundžiasi, kad, kol nebuvo ugnies, vaikai daugiau laiko leisdavo stebėdami natūralius procesus.

Viena vertus, technologijos yra privalumas – būdas, padedantis mums efektyviau bendrauti, bendradarbiauti, dirbti. Ir aš tikrai nesu iš tų luditų, kurie siūlytų atsisakyti telefonų. Tačiau tai neturi peraugti į priklausomybę. Tai yra didžioji problema: juk priklausomybė jau nieko bendra neturi su efektyvumu. Problema tikrai egzistuoja ir ilgainiui gali tapti dar aštresnė.

Vieno žurnalo viršelis neseniai buvo skirtas ypač blogiems feisbuko metams. Buvo pripažinta, kad jis skatina priklausomybę, kad jauni žmonės nesugeba adekvačiai apriboti jam skiriamo laiko. Feisbukas prisidėjo ir prie rinkimų rezultatų JAV, ir neteisingos naujienos buvo skleidžiamos pagal feisbuko taisykles. Žmonės buvo skatinami balsuoti už vieną ar kitą kandidatą.

– Pažvelkime kitu kampu. Technika lyg ir turėtų palengvinti žmogaus gyvenimą, padėti jam paprasčiau atlikti daugybę veiksmų. Bet ar ji kaip tik neapsunkina? Automobilių ir kitų prietaisų naudojimosi instrukcijos – kaip didžiulės knygos savaitės skaitymui. Ar mes neapkrauname savo operatyviosios atminties, užuot palengvinę sau gyvenimą?

– Gyvename itin sparčių technologinių pokyčių metu. Paduokite keturmečiui išmanųjį telefoną, ir jis neskaitys jo instrukcijos: tiesiog juo naudosis. Tai, kad jums ir man reikia pasiskaityti instrukciją, rodo, kad esame atvykėliai į šį pasaulį.