D. Žalimas: Rusijos tyrimas dėl Baltijos šalių nepriklausomybės – beprasmiškas

„Nesureikšminčiau to, kas vyksta Rusijoje – vieno ar kito deputato kreipimosi, kol nėra jokio oficialaus akto“, – sako Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, komentuodamas Rusijoje pradėtą tyrimą dėl Baltijos šalių nepriklausomybės teisėtumo. D. Žalimo teigimu, tarptautinės teisės požiūriu šis tyrimas – visiškai bevertis: „[Baltijos šalių nepriklausomybės] pripažinimas yra neatšaukiamas. Tai, matyt, daugiau naudojama vidaus politikai.“

Šią savaitę Rusijos generalinė prokuratūra ėmėsi tirti Dūmos deputatų, priklausančių Vladimiro Putino partijai „Vieningoji Rusija“, prašymą įvertinti, ar Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė buvo teisėta, nes jas pripažinusi buvusios Sovietų Sąjungos Valstybės Taryba buvo esą antikonstitucinė. Vos prieš keletą savaičių į panašų Dūmos deputatų klausimą dėl Krymo perdavimo Ukrainai 1954-aisiais Generalinė prokuratūra atsakė, kad perdavimas buvo neteisėtas.

Ir nors Rusijos prezidento aplinka, užsienio reikalų ministras, kai kurie parlamentarai ir pati Generalinė prokuratūra arba neigė tokio kreipimosi dėl Baltijos valstybių egzistavimą, arba aiškino, kad jis neperspektyvus, tačiau faktas yra tas, kad Krymą, kurio perdavimas Ukrainai pripažintas neteisėtu, Rusija jau aneksavo. O kokios pasekmės galėtų laukti, jei Rusijos generalinė prokuratūra paskelbtų, kad ir Baltijos šalių nepriklausomybę sovietų valstybė pripažino neteisėtai?

Apie tai „Savaitės“ vedėja Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su disertacijos „Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 dieną, tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės“ autoriumi, dabar Konstitucinio Teismo pirmininku Dainiumi Žalimu.

– Kai buvo paskelbta, kad Rusijos Dūmos deputatai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Baltijos šalių nepriklausomybės, tai galėjo atrodyti kaip provokacija, kažkoks propagandinis triukas, noras įvelti mus į diskusijas, bet po tai, kai Krymo grąžinimas buvo pripažintas neteisėtu, ar tai vis dar lieka deklaratyvu, ar jau kelia šiokį tokį nerimą?

– Matote, vienokios ar kitokios propagandinės akcijos jau seniai buvo. Aš prisimenu dar 2005 metus, kai Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialūs tinklalapiai spausdindavo straipsnius, kad Lietuvos nepriklausomybė dar 1918 metais buvo neteisėta – neva Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė buvo deklaruota Vokietijos okupacijos sąlygomis, dėl to nieko blogo, kad 1940 metais Sovietų Sąjunga atsiėmė tai, kas jai ir taip priklausė.

Kalbant apie Krymo perdavimo Ukrainai 1954 metais neteisėtumą, kurį tariamai nustatė Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra, tai, žinote, juokingiausia buvo pastebėti, kad po to Dūmoje gimė kita iniciatyva, t.y. denonsuoti Rusijos – Ukrainos tarptautinę sutartį dėl valstybės sienos. Nes, nepaisant visų Generalinės prokuratūros išvadų, sutartis dėl sienos galioja ir Krymas pagal tą galiojančią sutartį iki šiol priklauso Ukrainai.

Kaip ir Krymo aneksija yra neteisėta pagal tarptautinę teisę, taip ir sutarties dėl sienos pagal tarptautinę teisę vienašališkai denonsuoti negalima. Taigi tokios akcijos kartais nuveda į absurdą. Taip galima prieiti iki daug ko, pavyzdžiui, iki to, ar teisėta buvo Rusijos suvereniteto deklaracija 1990 metų birželio 12 d.? Tai, matyt, suvokiant, iki kokio absurdo galima nueiti, ir yra dabar tarsi atsitraukiama, t.y. kalbama, kad tyrimas neperspektyvus, neturi prasmės ir panašiai.

– Jūs norite pasakyti, kad tas aktyvus gynimasis iš aukščiausiųjų sluoksnių, kad viskas gerai su ta Baltijos šalių nepriklausomybe, yra todėl, kad jie suvokia to kreipimosi ir tyrimo beprasmybę?

– Na, ta beprasmybė buvo akivaizdi nuo pat pradžių. Nes šiaip jau tarptautinei teisei nelabai rūpi, kas buvo įvykdyta, pavyzdžiui, 1954 metais Sovietų Sąjungos pagal vidaus teisę. Faktas yra tas, kad 1991 metais, jeigu grįžtume prie Ukrainos – Rusijos istorijos, Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, jos sienos buvo pripažintos tokios, kokios buvo, t.y. su Krymu. Rusijos Federacija pati sudarė sutartį dėl sienos, pagal kurią  Krymas priklauso Ukrainai. Galų gale buvo daugybė kitų dokumentų, tas pats Budapešto memorandumas. Tai Generalinės prokuratūros išvados absoliučiai nieko nepakeičia.

Lygiai tas pats būtų dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybės pripažinimo, nes jokios reikšmės neturi teisėtumas Sovietų Sąjungos įstatymų požiūriu. Pagrindinis dalykas yra tas, kad pagal tarptautinę teisę tai buvo suvokta kaip Sovietų Sąjungos valstybės pozicija – pripažįsta Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Na, ir tai turėjo pasekmių: yra diplomatiniai santykiai, tarptautinės sutartys. Pripažinimas yra neatšaukiamas. Čia, matyt, daugiau naudojama vidaus politikai.

– Tarkime, jie nuspręs, kad mūsų nepriklausomybė Sovietų Sąjungos Valstybės Tarybos pripažinta neteisėtai, tada šį sprendimą padės į stalčių ir lyg pamirš, bet, atsiradus progai, tai bus ištraukta ir parodyta, kad sprendimas buvo priimtas jau seniai?

– Manau, abejonės, kurios dabar rodomos, gali būti padėtos į stalčių, gali būti ištrauktos iš jo, kada reikia, kaip ir dėl Krymo. Prisimename, kad ir 1991 m., 1993 m. ne vienas Rusijos politikos veikėjas kėlė Krymo priklausomybės klausimą, nors tarptautinės teisės požiūriu jis buvo visiškai išspręstas. Tai niekada negali žinoti, kas ką išsitrauks iš stalčiaus, bet iš tiesų, kaip jau nekart minėjau, teisės požiūriu tokios abejonės yra visiškai bevertės.

– O tarptautinė bendruomenė turi šiuo atveju reaguoti, kad Rusija tokius klausimus kelia?

– Aš apskritai nesureikšminčiau to, kas vyksta Rusijoje – vieno ar kito deputato kreipimosi, kol nėra jokio oficialaus akto. Šiaip jau tarptautinė bendrija pakankamai reaguoja tuo, kad ji, galima sakyti, nereaguoja apskritai. Kol kas nėra į ką reaguoti ir visiškai pakanka to, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra neatšaukiamai [nepriklausomomis] pripažintos valstybės. Ir, manau, su tuo faktu visi sutinka ir yra susitaikę. Tas faktas – neatšaukiamas.

– O ar galima prognozuoti, kad mūsų laikais gali atsitikti kažkas panašaus į Molotovo-Ribentropo paktą?

– Nenorėčiau prognozuoti hipotetinių situacijų, aš tik galėčiau pasakyti, kad tai, kas atsitiko su Krymu ir tomis pačiomis Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros išvadomis dėl 1954 metų, prieš porą metų būtų atrodę visiškai nerealu. Tai visokių absurdų gali kada nors atsitikti.

Tiesa, šia prasme yra reikšmingas dar vienas faktas – patikrinus Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapį, kalbant apie sutartis su Lietuva, labai įdomu buvo atrasti, kad Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių registre iš viso neminima 1991 metų liepos 29 dienos sutartis tarp Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuria Lietuva ir Rusija pripažino viena kitą nepriklausomomis valstybėmis, ir Lietuva buvo pripažinta [nepriklausoma] pagal 1990 metų kovo 11-osios aktus.

Yra nurodoma visiškai kita sutartis, tą pačią dieną pasirašyta, bet ji yra antrinė – dėl bendradarbiavimo Kaliningrado srities raidai [užtikrinti], bet pagrindinė sutartis yra nenurodoma, nes tiesiog tai būtų nenaudinga. Būtų akivaizdu, kad bet kokie tyrimai dėl Lietuvos nepriklausomybės, matant tą sutartį, yra neperspektyvūs ir apskritai pats okupacijos neigimas yra neperspektyvus, nes, pripažinus Lietuvos Respubliką, remiantis 1990 metų kovo 11-osios aktu, pripažįstama viskas: kad tai yra ta pati valstybė, kuri įsisteigė 1918 metais, kad prieš ją buvo įvykdyta agresija ir kad sovietų okupacija buvo neteisėta.