Analitikas: nerimą kelia Europos lyderių bandymas keisti saugumo sampratą

Taip LRT.lt sako politologas Tomas Janeliūnas. Maža to, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus teigimu, nemaža dalis jų veikiausiai neįvykdys ir Velso viršūnių susitikimo 2014-aisiais susitarimo iki 2025-ųjų gynybai išleisti 2 proc. BVP.

Augantis Rusijos apetitas rytuose, pasireiškęs 2014-ųjų Krymo aneksija, ir sąjungininkų nerimas paskatino Vokietijos kanclerę kalbėti apie būtinybę stiprinti šalies apsaugą.

Vasario pabaigoje Angela Merkel pareiškė, kad šalis privalo didinti išlaidas gynybai ir vykdyti įsipareigojimus NATO. Kanclerė įsikišo į vis aštresnį krikščionių demokratų ginčą su koalicijos partneriais socialdemokratais, raginančiais pinigus skirti nekarinėms saugumo užtikrinimo priemonėms.

Tuo metu pietinės valstybės aiškiai išreikštos grėsmės neturi, joms aktualios kitokio pobūdžio grėsmės – terorizmas, pabėgėliai. Jos kitaip apibrėžia grėsmes ir išlaidos gynybai nebūtinai gali padėti su jomis kovoti.

Šiemet Vokietijos išlaidos kariuomenei kils 8 proc., tačiau ekspertai nemano, kad tai padidins šių išlaidų procentinę dalį, skaičiuojamą nuo šalies BVP, nes šis irgi, tikėtina, augs. Vokietija 2017 metais gynybai išleis 37 mlrd. eurų, o tai yra 1,2 proc. BVP.

Tačiau ar galima tikėtis, kad Vokietijos ar panašią dalį BVP skiriančios Italijos bei dar mažiau išleidžiančios Ispanijos (2016-aisiais – 0,9 proc. BVP) išlaidos gynybai per artimiausius keletą metų paaugs iki 1,5 proc. ar daugiau jų BVP?

Kai kurie niekad nepajus grėsmės, verčiančios didinti išlaidas

VU TSPMI profesorius T. Janeliūnas sako manantis, kad mažai tikėtina, jog tokios šalys, kaip Italija ar Ispanija, didintų savo išlaidas gynybai. Jos, pasak pašnekovo, net ir nutikus kažkam baisaus Rytų Europoje, veikiausiai nepajus jokių grėsmių.

„Akivaizdu, kad mes pradėjome didinti tas išlaidas tik todėl, kad labai akivaizdžiai jaučiame grėsmę iš Rusijos. Italai, ispanai tokios grėsmės nejaučia ir greičiausiai nejaus, net jei Rytų Europoje įvyks dar kažkas baisaus.

Jiems tai yra toli, jie nemato poreikio skirti tiek lėšų gynybai, juolab kad tiek Italijoje, tiek Ispanijoje egzistuoja daug problemų dėl viešųjų finansų pertvarkų ir poreikių. Taigi būtų labai sudėtinga įtikinti ir visuomenes, kad, nepaisant visų socialinių ir ekonominių problemų, reikia didinti išlaidas gynybai“, – teigia T. Janeliūnas.

VU TSPMI docentė Margarita Šešelgytė sako taip pat neturinti daug optimizmo, kad Europos išlaidos gynybai artimiausiu metu augs, mat pietinės šalys jaučia kitas grėsmes, kurių didesnėmis karinėmis išlaidomis išspręsti neįmanoma.

„Rytinės Europos šalys turi aiškią grėsmę – Rusiją, jos bijo potencialių karinių Rusijos veiksmų, o vienintelės, kurios gali jas apginti, yra JAV, todėl šios šalys suinteresuotos pačios didinti savo gynybą bei išlaikyti JAV dėmesį. Tuo metu pietinės valstybės aiškiai išreikštos grėsmės neturi, joms aktualios kitokio pobūdžio grėsmės – terorizmas, pabėgėliai. Jos kitaip apibrėžia grėsmes ir išlaidos gynybai nebūtinai gali padėti su jomis kovoti. Taigi nebūčiau optimistė, kad Europos išlaidos augs artimiausiu metu. Galima kalbėti apie šalis, kurios yra netoli Rusijos“, – teigia pašnekovė.

Pasak T. Janeliūno, sunku tikėtis ir to, kad visos šalys nuosekliai laikysis įsipareigojimo iki 2025 metų pasiekti 2 proc. BVP išlaidas gynybai.

„To sieks ir veikiausiai sugebės padaryti nebent Baltijos šalys, Lenkija, galbūt Pietryčių Europos šalys, tokios kaip Rumunija, Bulgarija.

Aišku, būtų labai svarbu, kad bent kai kurios didžiosios valstybės – Prancūzija, Vokietija – tos tendencijos taip pat laikytųsi, nes mums tai aktualu kaip tik dėl to, kad jos reikšmingai gali prisidėti prie NATO pajėgų stiprinimo rytiniame flange“, – sako politologas.

V. Keršanskas: neramina, kad bandoma keisti saugumo sampratą

Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Vytautas Keršanskas teigia, kad būtų keista, jei nebūtų laikomasi vieno pagrindinių susitarimų, pasiektų Velso viršūnių susitikime 2014-aisiais, tačiau taip pat neatmeta, kad tai gali įvykti. Be to, kaip pažymi politologas, nerimą kelia kai kurių Europos politinių lyderių mėginimas keisti saugumo sampratą.

„Jei pažvelgtume į poros pastarųjų metų gynybos biudžeto didinimą, šiek tiek poslinkių pastebėtume, tačiau yra sakančių, kad nereikėtų skubėti su skaičiais, kalbėti apie Europos saugumą vien per karinės galios prizmę. Kaip teigė Vokietijos vicekancleris Sigmaras Gabrielis, Europos saugumą užtikrina ir kitos priemonės – konfliktų prevencija, bendradarbiavimas, netgi įvardijo, kad pabėgėlių integracija patenka į europietišką saugumo sampratą.

Atsiranda tendencija kvestionuoti, ką tie 2 proc. BVP reiškia. NATO labai griežtai sako, kad tai yra kietasis saugumas, karinė galia, o Europoje atsiranda tendencija tą saugumo sampratą permąstyti. Bijau, kad jei transatlantiniai ryšiai ir toliau liks nesvarūs, didės iniciatyvos stiprinti Europos gynybos sąjungą ir kurti kažkokią savarankišką saugumo struktūrą Europoje, gali būti, kad matysime artėjimą prie tų 2 proc., bet tai bus kitokios sampratos saugumas“, – kalba pašnekovas.