Vestuves Tenerifėje organizuojanti emigrantė: čia tuoktis pigiau nei Lietuvoje

„Aš visiškai nenorėjau čia ilgai užsibūti“, – sako Dovilė Urbanaitė, vilnietė, kurios gyvenimas susiklostė visiškai ne taip, kaip ji įsivaizdavo. Ji niekada nesvajojo nei apie palmes, nei apie dienas paplūdimyje. Mergina mokslus baigė Liverpulyje, kur studijuoti nusprendė todėl, kad Anglijoje mokėsi jos vaikinas. O štai dabar ji – Tenerifėje. Čia atvyko kitam draugui iš paskos. Deja, mylimųjų keliai išsiskyrė, o Dovilė – vis dar Tenerifėje. Mylimojo nebėra, bet liko sėkmingas vestuvių organizavimo verslas, dėl kurio ji čia ir pasiliko.

„Kai buvau studentė, dirbau kokteilių bare, o jis buvo mano viršininkas. Tuo metu nieko neįvyko, aš buvau su savo prieš tai buvusiu vaikinu ir niekada neįsivaizdavau, kad kažkas galėtų įvykti. O vėliau, po kelerių metų, mes atsitiktinai susitikome klube. Ta naktis apvertė mano gyvenimą ir pasuko tokia linkme, kad atsiradau čia“, – pasakoja Dovilė.

Adaptuotis buvo labai sunku

Tuo metu merginos planai buvo aiškūs – ji jau turėjo darbą reklamos agentūroje Londone. Bet meilė, neslepia Dovilė, jai visada buvo ir bus pirmoje vietoje.

„Jis dirbo restoranų ir barų versle ir buvo pakviestas atvykti į Tenerifę kaip konsultantas. [...] Aš [dėl vykimo kartu] neturėjau jokių dvejonių, man tai atrodė teisingas sprendimas. Ir mes, tada kartu pabuvę tik porą mėnesių, atsikraustėme gyventi į Tenerifę, kur aš iki tol nei karto nebuvau buvusi“, – sako Dovilė.

Tenerifę daug kas vadina tobula vieta – geras oras, skanus maistas ir, nors kylančios, bet dar įkandamos kainos. Sunku patikėti, bet Dovilei ši sala, bent iš pradžių, nė kiek nepatiko.

„Iš tikrųjų pirmus metus panikavau, nes ši vieta labai skyrėsi nuo Lietuvos. Aišku, dar buvo Liverpulis, bet ten neturėjau jokių problemų dėl adaptacijos. O čia adaptuotis buvo labai sunku. Mes atsikraustėme rugpjūčio gale, kai tvyro kosminis karštis“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Taigi gyvenimas rojaus saloje Dovilei labiau priminė pragarą. Meilė buvo vienintelis guodžiantis dalykas. Visa kita – tik karštis ir monotonija, kurią mergina patyrė jos kvalifikacijos neatitinkančiame darbe.

„Atsikrausčiusi metus dirbau administratore viename iš restoranų – su rezervacijomis ir pan. Bet tai nebuvo mano dalykas, nes aš labai myliu žmones, man reikia žmonių, bendravimo, veiksmo, istorijų ir viso kito. Ir būtent to aš čia labai ilgėjausi. Aišku, tada buvo apmastymų, ar teisingai padariau čia atsikraustydama“, – neslepia mergina.

Nėra kur kopti karjeros laiptais

Dovilė sako, kad Tenerifė – tai provincija. Nors ir didžiausia iš Kanarų salų, ji labai nutolusi nuo žemyninės Ispanijos. Aplinkui – tik barai ir viešbučiai: „Realiai tai mažytė sala, kuri tiesiog tenkina poilsiautojų interesus. O poilsiautojų interesai – labai maži: kažkur išsimiegoti, kažkur skaniai pavalgyti, kažkur pasilinksminti ir mėgautis geru oru. Todėl čia nėra kompanijų, korporacijų, kur galėtum daryti karjerą. Tas buvo netikėta.“

Kelerius metus Dovilė gyveno Anglijos mieste Liverpulyje. Ten, kur susikūrė „The Beatles“ ir daugybė kitų muzikos grupių, kur atidaromos parodos, kur kas vakarą gali ateiti pasiklausyti gyvai atliekamos muzikos. Lietuvė nuliūdo Tenerifėje viso to neradusi.

Taigi gulėdama paplūdimy po palme Dovilė vis žiūrinėdavo Lietuvos ir Anglijos nuotraukas, kur tuo metu lijo, snigo ar krito šlapdriba, ir svajojo vėl ten sugrįžti.

„Jaučiau, kad negaliu išnaudoti savo potencialo. Ir dar vienas dalykas – dabar tai jau pasikeitė, bet tik čia atvykusi aš labai ilgėjausi metų laikų. Man kažkodėl atrodė, kad labai puiku, kai taip keičiasi oras – kad ateina romantiškas ruduo, tada baltos Kalėdos, tada pavasaris. Be to, ir ta ispanų kultūra yra labai kitokia, tas manjana... (mañana – liet. rytoj). Čia iš tikrųjų taip sudėtinga su žmonėmis derinti reikalus, viskas užtrunka penkiolika kartų ilgiau“, – pasakoja lietuvė.

Jaustis nelaimingai Tenerifėje atrodo neįmanomas dalykas. Bet Dovilė sako, kad saulė ir gamtos grožis ne visada gali atstoti neįgyvendintus planus. Pirmaisiais metais Kanaruose ji nuolatos skambindavo mamai ir skųsdavosi. Ne vieną sykį Dovilė jautėsi tikra: kraunuosi daiktus ir grįžtu į Angliją ar Lietuvą. Tačiau taip niekada ir nepasiryžo: „Iš tikrųjų meilė mano gyvenime yra absoliutus prioritetas, taigi aš taip čia ir likau. Mano dvejonės visada pasibaigdavo tuo, kad reikia būti ten, kur tavo širdis.“

„Emigrantų“ kalbinti į užsienį gyventi išvykę lietuviai kartoja tą patį: svarbiausia – susirasti darbą. Jei jo neturi, užsienyje esi niekas. Buvęs Dovilės draugas siūlė merginai nedirbti. Sakė, kad gauna pakankamai pinigų, kad jie abu galėtų laisvai pragyventi, tačiau ji tarė griežtą „ne“.

„Niekada nenorėjau būti ta mergina, kuri tiesiog sėdėtų namuose, lauktų savo vaikino. Aš išeičiau iš proto pirmą savaitę. Aš negalėjau būti ta mergina, kuri tiesiog degintųsi, nieko neveiktų ir būtų tuo patenkinta. Tai ne mano charakteriui, to niekada nebus“, – sako Dovilė.