Teisės studijas Londone baigusi lietuvė laimę atrado įsidarbinusi valytoja

Ten gavo Tarptautinių santykių ir teisės diplomą ir suprato – labiau už teisę, už kvalifikuotą vertėjos darbą ir tvirtą statusą visuomenėje jai patinka… tiesiog tvarkytis. Dabar valymas – Monikos darbas ir aistra, iš kurios ji netgi sugebėjo įsukti pelningą verslą: lietuvė su padėjėjomis valo pačių gerbiamiausių Šefildo žmonių namus.

„Taip, aš esu pedantė. Anksčiau tikrai tokia nebuvau“, – pokalbį pradeda lietuvė. Pasak jos, vaikystėje tėvai neretai bardavosi, nes Monika vis nesusitvarkydavo kambario. Tačiau viskas pasikeitė, kai ji užaugo ir gyvenimą kurti pradėjo užsienyje.

Gyvenant namuose penkiese ar daugiau, visi buities darbai buvo atliekami pagal grafiką. „Visi turėjome būti tvarkingi tam, kad sugyventume ir gyventume vadinamoje simbiozėje. Aš kažkaip „persiverčiau“ ir mane pradėjo labai nervinti kiti, tie netvarkingieji“, – pasakoja lietuvė.

Tai, kaip uoliai lietuvaitė tvarkosi, pradėjo stebinti ne tik draugus, bet ir namo savininką. Tada, prieš dvylika metų, Monika nemanė, kad jis taip tiksliai nuspės jos ateitį sakydamas, kad jai reikėtų ne mokytis, o geriau pradėti valymo paslaugų verslą.

Į Angliją atvyko užsidirbti automobiliui

Vos baigusi mokyklą vilnietė svajojo užsidirbti automobiliui. Jai buvo tik devyniolika metų, kai su būriu kitų emigrantų pirmąsyk atvažiavo į Londoną – miestą, kuriame, kaip tada manė, atlyginimai tiesiog milžiniški.

„Galvojau tris mėnesius pabūsiu, užsidirbsiu, susitaupysiu ir nusipirksiu Lietuvoje mašiną, išsilaikysiu teises ir viskas. Tikrai neplanavau ir nesiejau savo gyvenimo su Anglija“, – prisimena lietuvė. Pasak jos, galutinai apsispręsti jai padėjo draugė, išvykusi į Angliją ir vėliau ten pasikvietusi ir Moniką.

Kaip ir daugelis jaunų merginų, lietuvė pirmiausiai įsidarbino restorane. Nors darbas pasirodė sunkus ir jai nelabai patiko, ten ji išmoko labai svarbią pamoką, kuri jai itin reikalinga ir dabartiniame darbe – „klientas visada teisus“. 

Jau mokydamasi universitete ir tikėdamasi, kad bus teisininkė, Monika keitė vieną darbą po kito, nes vieni nenešė laimės, o iš kitų negalėjo normaliai pragyventi. Po studijų lietuvė gavo koordinatorės pareigas rūpybos namuose ir jomis labai džiaugėsi.

„Labai daug dirbau su kompiuteriu: suvedinėjau duomenis, darydavau grafikus ir man tai patiko“, – pasakoja ji.

Naujame mieste viską pradėjo nuo nulio

Gal Monika ir būtų pasilikusi Londone. Galbūt dabar namus ji tvarkytųsi tik sau ir dirbtų kažką kita. Į už kelių šimtų kilometrų esantį Šefildą ją atvedė meilė kitam emigrantui. Viską palikusi ji atvažiavo į daug mažesnį ir visai nepažįstamą miestą.

„Čia daugiau kaip pusę metų negalėjau rasti darbo pagal specialybę. Buvo labai sudėtinga pritapti prie tos, kaip aš vadinu, „žemaitiškos“ anglų kalbos, nes čia yra visiškai kitoks tarimas, žmonės yra užsidaresni. Čia nebuvo ir tiek emigrantų, kiek jų yra Londone. Pajutau labai didelį skirtumą tiek socializuojantis, tiek ieškant darbo, tiek bandant bendrauti, surasti draugų. Čia man viskas buvo kaip nuo paties mažiausio nulio“, – prisimena Monika.