Perspektyvaus futbolininko gyvenimas emigracijoje apsivertė aukštyn kojomis

Vien tik futbolo nebeužteko

Tačiau svetimoje šalyje apsigyvenęs lietuvis nusprendė pakeisti savo gyvenimo kelią: „Toje komandoje pražaidžiau 4 metus. Po pirmo sezono pajutau, kad tiesiog kažko man vėl pradeda trūkti. [...] Tada nutariau susirasti papildomą darbą ir įsidarbinau Vokietijos Raudonajam Kryžiuje.“ Per kelias dienas futbolininkas tapo vairuotoju – į ir iš mokyklos vežiodavo neįgalius vaikus.

„Važiuoji, paimi juos, įsodini su vežimėliu į mašiną ir tiesiog veži į mokyklą. Paskui po mokyklos važiuoji vėl. Iš ryto nuo 6 keldavausi, veždavau į mokyklą, pats eidavau į vokiečių kalbos kursus. Tada vaikus veždavau iš mokyklos ir važiuodavau į treniruotę“, – apie darbotvarkę pasakoja emigrantas.

Po bendravimo su neįgaliais vaikais Edvinas kiekvienam savęs ieškančiam žmogui pataria susirasti visuomenei naudingą darbą.

Laimingas pasijuto ne aikštėje, o biure

Po ilgo blaškymosi ir savęs ieškojimo dabar pagaliau Edvinas jaučiasi atradęs tai, ko jam ir reikėjo. Šiuo metu vaikino darbas – biuras. Neįtikėtina, tačiau po futbolo stadionus lakstęs ir dėl įvarčių kovojęs sportininkas laimingas pasijuto darbe su popieriais ir kompiuteriu.

Lietuvis iš Jurbarko dabar atsakingas už mažo, bet turistams labai patrauklaus Braunfelso miestelio reklamą. Būtent Edvinas su savo kolegomis kuria šio miestelio įvaizdžio strategiją, galvoja, kuo ši vietovė dar galėtų patraukti turistus.

„Esu atsakingas už renginius ir už rinkodarą. Bet pasakysiu labai paprastai: mūsų komanda yra labai maža, pas mus yra tiktai 8 žmonės. Tai vieną dieną aš einu su kostiumu susitikti su meru ir galimais investuotojais, o kitą dieną aš valau po renginio“, – apie savo pareigas kalba emigrantas.

Miestelio gyventojai, pasak Edvino, nuolat kuo nors nepatenkinti. Vietiniai mėgsta ne tik skleisti gandus vieni apie kitus, bet ir skųstis miestelio valdžioje dirbantiems pareigūnams, taip pat ir Edvinui. Čia emigrantas įsitikino, kad skųstis mėgsta ne tik lietuviai.

Didžiausias laimėjimas – šeima

Iki šios dienos, po darbo miestelio savivaldybėje Edvinas vis dar žaidžia ir futbolą. Tačiau savo didžiąją gyvenimo meilę po truputį vis labiau apleidžia.

„Tai yra hobis, už kurį mokami pinigai. Jeigu nebūtų mokami pinigai, turbūt nebūtų hobio. Bet viskas eina link to, kad tikriausiai gali būti, kad ir futbolas po truputį į kitą lentyną nueis. Tiesiog dabar labai daug projektų visokiausių, labai daug veiklų, idėjų, kur galėčiau save realizuoti“, – pasakoja Edvinas.

Po penkerių metų emigracijoje Edvinas sako, kad Vokietijoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Krautis lagaminų atgal į Jurbarką ar Kauną, kuriame gyveno, neskuba, sako, nori pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias suteikia naujasis darbas.

„Aš niekada nesakau niekada. Viskas yra įmanoma, bet šiandien.... Pasakysiu labai paprastą dalyką – ką laimėjau šitoje emigracijoje, išvažiavęs į Vokietiją, tai yra tai, kad 5 metus mačiau savo šeimą, gyvenau šalia jos, mačiau, kaip auga mano sesė, kuriai yra aštuoneri. Tai čia yra didžiausias laimėjimas“, – pabrėžia emigrantas.

Kaip atskleidė laidai „Emigrantai“, savo ateitį jaunas vyras kol kas sieja su Vokietija.

„Pirmas dalykas, čia matau perspektyvų darbe, antras dalykas – čia mano šeima. Čia, kaip sakau, turėti 25-ių metų asmeniui sesę, kuriai yra 8-eri ir kuri pasitinka, apkabina ir pabučiuoja, yra vienas geriausių dalykų gyvenime“, – atvirauja Edvinas.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val per LRT TELEVIZIJĄ.