Norvegijoje įsikūręs lietuvis: emigracijoje pasiseka tik vienetams

Nemokėdami norvegų kalbos daugelis atvykusių ir nesitiki geresnių pasiūlymų, tenkinasi pačiais paprasčiausiais darbais ir net neturi vilties kada nors pakilti aukščiau.

Tačiau Paulius Mikalkevičius buvo tas, kuris tikėjosi labai daug. Paulius svajojo būti geriausiu, kopti karjeros laipteliais, uždirbti daug pinigų. Bet kaip dažnai būna – jaunam vaikinui ėmė atrodyti, kad ne mokslai ir ne svajonės svarbiausia, o pinigai. Jų prireikė čia ir dabar. Todėl Paulius nusprendė mesti perspektyvų mokslą ir tapti emigrantu. Emigranto kelias buvo duobėtas, tačiau darbą, kuriuo negali atsidžiaugti, jis gavo netyčia.

Pirma stotelė – Anglija

„Lietuvoje įstojau mokytis informatiką Vilniaus universitete, bet visiškai nepatiko, pamačiau kad ne mano sritis [...] ir tiesiog po pirmo semestro mečiau mokslus“, – prisimena Paulius.

Vaikinas akimirksniu palaidojo savo svajonę tapti programuotoju ir sukūrė naują planą: sekti paskui tuos, kurie išvyksta į užsienį uždarbiauti. Pirma Pauliaus stotelė buvo Anglija. Jis labai greitai suprato, kad jo darbas užsienyje nebus biure. Lietuviai, kaip ir kiti rytų europiečiai, pradeda nuo apačios, sako lietuvis, pakliuvęs dirbti į vieną Londono oro uostų.

Per porą mėnesių Paulius nutarė, kad šioje šalyje judėti į priekį bus sunku. Pasak jo, toje šalyje lietuviai yra nekokios reputacijos, tad į viršų keliauti būtų buvę sudėtinga.

Iš Anglijos Paulius pasuko į Norvegiją. Paveikė ta tarp mūsiškių populiari legenda, kad ši šalis visus daro turtingus. Deja, atvyksti čia ir supranti, kad nuo Anglijos ne daug kuo skiriasi, sako lietuvis.

Pakirto sunki liga

Darbo žuvų fabrike kratosi Norvegijoje gyvenantys lietuviai senbuviai, tačiau būtent nuo čia ir prasideda beveik visų naujokų karjera. „Pradėjau turbūt nuo paties baisiausio darbo, kur reikia krauti žuvis į tokį konvejerį, po to sūdžiau žuvį, o po to plovėm sūdytą žuvį, visus etapus esu praėjęs“, – pasakoja Paulius.

Tik pradėjęs dirbti lietuvis sunkiai susirgo: „Po dviejų savaičių susirgau kraujo užkrėtimu. Buvau įsipjovęs, nežinau – turbūt fabrike, tai dvi savaites ligoninėje gulėjau.“

Ten, kur norėjo tik apšilti kojas, įvyko tai, ko Paulius nesapnavo net ir baisiausiame košmare. Vietoj greitų, didelių pinigų – Itin sunki, net pavojų gyvybei sukėlusi liga. Tačiau darbovietė nuo lietuvio nenusisuko, gydymo išlaidas kompensavo draudimas, o grįžęs po ligos vyras pradėjo atlikinėti geresnius darbus.

Paulius aiškina supratęs, kad nesvarbu – Norvegijoje ar Anglijoje – pradžioje visiems lietuviams būna lygiai taip pat sunku. Jis pats negalėjo patikėti, kad taip stipriai džiaugsis iš eilinio darbininko perkeltas į valytojus.