Nelaimėlis emigrantas Vokietijoje: pašalpa, smurtas ir senbernystės baimė

31-erių metų vyras atskleis, kad gyvena už minimalų atlyginimą, susipyko su patėviu vokiečiu, o gyvenimas vokišku ritmu jam daug niūresnis už gyvenimą Lietuvoje. Būtent todėl vos atsiradus galimybei Artūras jau krautųsi lagaminus atgal ir bandytų grįžti į gimtinę.

Kentėjęs žiaurias patyčias dar būdamas paauglys Artūras jautėsi kovojantis su siaurai mąstančiais ir galvojo, kad savo tamsia apranga kels lietuvių tolerancijos lygį.

Aš su mielu noru grįžčiau. Jeigu turėčiau algą, tarkim, 1200 ar 1300 eurų – iš karto važiuoju ten.

„Visą gyvenimą buvau kitoks – pradedant nuo savo minčių apie gyvenimą iki aprangos stiliaus. Norėjosi gyventi kitaip nei daugumai, eiti prieš srovę. Dažnai dėl to kentėjau ir iki šiol kenčiu“, – prisipažįsta A. Olišauskas. Kai jį užauginusi mama emigravo į Vokietiją, jokio kito pinigų šaltinio neliko, tad vaikinas dar iki pilnametystės suprato, kad privalo dirbti ir save išlaikyti. Artūro mama įkalbėjo atvažiuoti pas ją į Vokietiją.

Emigravęs į Vokietiją jis svajojo tapti savo mamos naujos šeimos dalimi. Tačiau po žiauraus buitinio konflikto svajonės sugriuvo. Alkoholio padauginęs patėvis smarkiai sumušė Artūrą, tad jaunam vyrui teko kviesti policiją. Dabar savo patėvį Artūras vadina priešu numeris vienas. Sako, kad už padarytą skriaudą ir psichologinius išgyvenimus jam niekada neatleis. „Atvažiavau į šitą šalį galvodamas, kad bus geriau, bet man pastoviai nesiseka“, – nusiminęs prisipažįsta jis.

Krizė tuo metu buvo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Jaunam, kalbos nemokančiam žmogui gyvenimas svetur buvo pražūtingas. Vienintelis kelias – tapti „pašalpiniu“. 404 eurai į rankas, butas, už kurį nereikia mokėti ir visos socialinės garantijos. Pašalpos išlepino vokiečius ir imigrantus, tad už minimalią algą ilgai niekas nenorėjo dirbti. Žmonės rinkdavosi gauti pašalpą, bet nedirbti. Taip visoje šalyje atsirado tūkstančiai veltėdžių.

Kurį laiką gyvenęs tik iš pašalpų jaunas vyras nusprendė susirasti darbą ir pradėti viską iš naujo. Tačiau ir čia Artūrui nesisekė... „Aš emigrantas, todėl jaučiuosi neturintis jokių teisių“, – sako jis. Artūras nesugalvoja nei vienos priežasties, kodėl jam reikėtų dar pasilikti Vokietijoje. Nes niekas šioje šalyje jam nepatinka. Buvusį savo darbą jis vadina „lageriu“, kur teko produktus sandėliuose kraustyti spaudžiant 38 laipsnių šalčiui. „Jeigu bėgate nuo problemų Lietuvoje – gali būti, kad užsienyje jų turėsite dar daugiau“, – dūsaudamas kalba Artūras.

Šioje šalyje jo gyvenimas nuo pirmos dienos klostėsi itin komplikuotai. Vaikinas jau panikuoja, kad tapęs emigrantu, gali likti niekam nereikalingu senberniu. Vokietijoje susirasti antrąją pusę jam yra nepakeliamai sunku. Artūras išvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo, tačiau taip jo ir nerado. „Aš su mielu noru grįžčiau. Jeigu turėčiau algą, tarkim, 1200 ar 1300 eurų – iš karto važiuoju ten“, – sako A. Olišauskas.

Jauno vyro išgyvenimai ir kita emigracijos pusė laidoje „Emigrantai“ – antradienio vakarą, 19.30 val. per LRT televiziją.