Lietuvė papasakojo, kokį siaubą patyrė dirbdama su pabėgėliais Norvegijoje

Garsi rašytoja Liuda Petkevičiūtė prieš keletą mėnesių dirbo pabėgėlių centre Norvegijoje, Bodo miestelyje, jai teko dirbti virtuvės darbus. Pabuvusi svečioje šalyje, Liuda sako, kad tai buvo siaubas: lietuviai visai nieko nesupranta apie pabėgėlius.

„Apstulbino tai, kad tai jokie ne pabėgėliai ir ne vargšai, jų visiškai nereikia gailėti, tai yra „svieto“ perėjūnai, kuriuos suskirstyčiau į dvi tokias sroves – vieni dėl ilgo euro, nesvarbu, koks tai bus pinigas, jie ėjo ir eis per pasaulį ieškodami, kur geriau. Tą pačią srovę apibūdinant reikia nepamiršti ir jų pažiūrų“, - 19 val. 30 min. LNK laidoje KK2  šį trečiadienio vakarą atviraus moteris.

Rašytoja sako, kad išvyko į Norvegiją užsidirbti, kad išleistų naują knygą: „Darbas buvo pabėgėlius pamaitinti ir po to maitinimo viską sutvarkyti. Tai reiškia ir valgį paruošti reikia, paskui nukraustyti indus, pašluoti, paplauti, nes žmonių minios, šimtai“.

Pabėgėlių centre rašytoja išvydo siaubą. Anot lietuvės, klozetai – pilni. „Klozetus plovė kitas vaikinas, aš jį tik užjaučiau. Tokie reikalavimai, negalima virtuvės ir tualeto darbų maišyti, tiktai tai mane ir apsaugojo nuo tualetų, kadangi aš dirbau virtuvėje, gaminau maistą ir tvarkiau indus. Tai aš tualetų netvarkiau. Man savo bendradarbio buvo gaila“, - pasakos L. Petkevičiūtė.

Bodo miestelyje esančiame centre apsistoję pabėgėliai iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos, Egipto. Moteris sako, kad nors iš išvaizdos visi atrodo normalūs, bet tokios nepagarbos maistui Liuda nebuvo mačiusi.

„Staiga tik „opa“ ir kyla riaušės kokios nors. Nu ten pradeda mėtyti maistą žemėn, taškyti lėkštes, man kaip valytojai, aptarnautojai tai - siaubas. Aš ten su jais ginčytis, kad taip negalima, bet jų elgesys lietuviškai tariant buvo kiauliškas“, - pasakos rašytoja

„Iš karto į akis krito tai, kad nėra jie nei suvargę, nei pabėgėliai, nes visų pirmą jie sotūs. Gnaibo tą maistą, niekina, prisikrauna didžiausias lėkštes, turėdavom pagaminti jiems tokių užkandžių, kad jie galėtų pasiimti tai, ką nori“, - prisiminimais dalinosi L. Petkevičienė.

Moteris sako, kad pabėgėliai maisto turėdavo apsčiai – krūvas pačių geriausių produktų: „Tas garsusis švediškas stalas lūždavo nuo gėrybių. Nesuprasdavau, koks tikslas prisikrauti didžiausią lėkštę, kalną, o paskui paknibinėti, viską ten maždaug apspjauti ir į tą šiukšlių dėžę versti. Kalnai šokolado, uogienės, sviesto, brangiausių sūrių“.