Emigranto Artūro vargai Vokietijoje: grįžęs į Lietuvą pasiilgtų tik kebabų

  • Teksto dydis:

Vokietijoje gyvenančiam lietuviui Artūrui visiškai nepatinka tai, ką jis mato aplink save, o vienintelis dalykas, kurio pasiilgtų, grįžęs į Lietuvą, būtų vokiški kebabai. „Kovo 25-ąją bus septyni metai, kai gyvenu Vokietijoje. Ir per tuos metus nieko gero čia neatsitiko”, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai” apie savo gyvenimą svetur rėžia nusivylęs lietuvis.

Mažame Hanau miestelyje prie Frankfurto apsigyvenęs Artūras Olišauskas pasakoja apie kitą emigracijos pusę – kai išvažiuoji ieškodamas, kur bus geriau, bet nerandi. Tačiau įstringi ten, svetimame krašte, nes vis tikiesi, kad gal tie geri laikai jau netrukus ateis.

31 metų jaunas vyras tiesiai šviesiai pasakoja, kad gyvena už minimalų atlyginimą, bijo savo kaimynų, mirtinai susipyko su patėviu vokiečiu. Gyvenimas vokišku ritmu jam daug niūresnis už gyvenimą Lietuvoje. Būtent todėl, vos atsiradus galimybei, Artūras jau krautųsi lagaminus ir bandytų gimtinėje pradėti viską iš naujo.

„Kovo 25-ąją bus septyneri metai, kai gyvenu Vokietijoje. Ir per tuos metus nieko gero čia neatsitiko”, – sako iš Kėdainių kilęs Artūras.

Jis save vadina emigrantu patriotu. Kiekvieną dieną atsibudęs pirmiausiai puola skaityti naujienų iš Lietuvos. Domisi ten likusių draugų gyvenimais. Nes nuo pirmos išvažiavimo dienos visada jautė, kad dar būtinai sugrįš.

„Visą gyvenimą buvau kitoks – nuo savo minčių apie gyvenimą iki aprangos stiliaus. Norėjosi gyventi kitaip nei daugumai, eiti prieš srovę. Dažnai dėl to kentėjau ir iki šiol kenčiu”, – „Emigrantams” prisipažįsta Artūras.

Labiausiai jam patikdavo nieko neveikti ir tiesiog trintis gamtoje arba miesto parkuose su draugų kompanija. Tačiau nuo pat pradžių jis suprato, kad privalo dirbti ir save išlaikyti. Nes kai jį užauginusi mama emigravo į Vokietiją, jokio kito pinigų šaltinio neliko.

Paauglystės laikai Artūrui buvo sunkūs. Kentėjęs žiaurias patyčias jis jautėsi kovojąs su siaurai mąstančiais žmonėmis ir galvojo, kad savo tamsia apranga kels lietuvių tolerancijos lygį. Dėl užsispyrimo būti kitokiam jis turėjo bėdų ir dėl darbo, vadovai jam dažnai priekaištaudavo, kad savo stiliumi jis gąsdina klientus.

Tačiau barmeno darbas Lietuvoje buvo ne išeitis. Artūras vis skųsdavosi emigrantei mamai, kad neišgyvena, kad nepakanka pinigų elementariems dalykams.

Artūro mama nuo pat savo emigracijos pradžios sūnų vis įkalbinėjo atvažiuoti pas ją: ji piešė gyvenimą Vokietijoje rožinėmis spalvomis, žadėdama, kad niekur kitur pasaulyje nebus taip lengva, kaip čia.

Atvykęs į naują šalį, mamos žadėto rojaus Artūras čia nepamatė. Greičiau atvirkščiai – nedideliame Hanau miestelyje, iš kurio yra kilę garsieji pasakų kūrėjai broliai Grimai, kaip pasakoje negyveno niekas. Ne tik tūkstančiai iš viso pasaulio privažiavusių emigrantų, bet ir patys vokiečiai stumdėsi kovoje dėl paprasčiausių darbų. Krizė tada buvo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Jaunam, kalbos nemokančiam žmogui čia buvo pražūtis. Vienintelis kelias – tapti pašalpiniu. Taip Artūras vadina tuos, kurie gyvena iš valstybinių pašalpų.

Aš emigrantas, todėl jaučiuosi neturintis jokių teisių.

Pasak Artūro, tokiam gyvenimui buvo skiriama 404 eurų „į rankas” dydžio pašalpa, butas, už kurį nereikia mokėti, ir sveikatos draudimas.

Tos ašalpos išlepino vokiečius: už minimalią algą ilgai niekas nenorėjo dirbti, žmonės rinkdavosi gauti pašalpą, bet nedirbti. Taip visoje šalyje atsirado tūkstančiai veltėdžių, „melžiančių” valstybę.

Artūras nieko neslėpdamas gali papasakoti, kaip atrodo pašalpinio žmogaus gyvenimas. Kaip nuobodžiai jis leisdavo dienas ir jautėsi niekam nereikalingas, nenešantis pasauliui jokios naudos. „Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko neveikti yra malonu. Iš tikrųjų tai tiesus kelias į depresiją”, – sako jis.

Hanau miestelį, kuriame gyvena, Artūras vadina Vokietijos provincija, nors gyventojų ši provincijos vietelė turi beveik 100 tūkstančių. Jis sako, kad čia gyvenimas smarkiai skiriasi nuo didmiesčių. „Čia tokie patys pletkai, kaip ir Lietuvoje, šeimyniniai konfliktai... Viskas taip pat”, – aiškina nemažai patirties sukaupęs lietuvis.

Emigravęs į Vokietiją jis svajojo, kad taps savo mamos naujos šeimos dalimi. Tačiau po žiauraus buitinio konflikto svajonės sugriuvo. Apie savo mylimą mamą dabar jis kalba skaudančia širdimi.

Jei bėgate nuo problemų Lietuvoje, gali būti, kad užsienyje jų turėsite dar daugiau, dūsaudamas kalba Artūras. Šioje šalyje jo gyvenimas nuo pirmos dienos klostėsi itin komplikuotai. „Aš emigrantas, todėl jaučiuosi neturintis jokių teisių”, – sako jis.

Savo patėvį Artūras vadina priešu numeris vienas. Ir sako, kad už padarytą skriaudą,  psichologinius išgyvenimus jam niekada neatleis. „Atvažiavau į šitą šalį galvodamas, kad bus geriau, bet man pastoviai nesiseka”, – nusiminęs prisipažįsta jis.

Supratęs, kad mamos šeimoje nieko gero nebus, Artūras bandė kurti santykius su merginomis. Tačiau šioje srityje – dar daugiau ašarų ir liūdesio. Kaip staigiai aistra įsiplieskia, taip greitai užgęsta ir atneša jam daug skausmo.

Artūras įsitikinęs, kad geromis žmonomis gali būti tik darbščios lietuvaitės. Todėl sau į žmonas jis būtinai ieškosi tautietės. Reikalavimai nedideli: jauna, simpatiška ir svarbiausia – ištikima. Deja, paskutinė sąlyga pasirodė pati sudėtingiausia.

Artūras jau panikuoja, kad, tapęs emigrantu, gali likti niekam nereikalingu senberniu. Nes Vokietijoje susirasti antrąją pusę yra nepakeliamai sunku.

Dar viena Hanau mieste Artūrą užklupusi bėda – gyvenamoji vieta. Ją lietuvis su itin didelėmis nuolaidomis gavo iš miestelio valdžios – tai savita parama naujam atvykėliui. Jau septynerius metus jis čia glaudžiasi, tačiau nesijaučia patenkintas, sako, kad aplinkui labai pavojinga kaimynystė.

Aplink Artūrą gyvena daug asocialių ir kriminalinę praeitį turinčių žmonių. Jo teigimu, užėję į tokius būstus, liktume šokiruoti. O savo namus vadina pavyzdiniais ir itin tvarkingais. Savo dviejų kambarių butą Artūras įsirengė taip, kaip pats norėjo.

Juodosios muzikos gerbėjas Artūras visus namus dekoravo pagal savo muzikinį skonį. Lietuviui patinka tamsa, todėl stengiasi joje būti nuolatos.

Artūras sako, kad didįjį pavojų jo kaimynystėje kelia kiti, emigrantai atvykę iš įvairių pasaulio kontinentų. „Čia daug tautinės nesantaikos, religinių konfliktų”, – apie miestelio kasdienybę pasakoja Artūras.

Lygindamas Vilnių, kuriame kurį laiką gyveno, su dabartiniais namais tapusiu Hanau, Artūras sako, kad mūsų šalies sostinėje daug saugiau. Ypač kai sutemsta – čia žmonės net stengiasi neiti į gatves, o Vilniuje jis drąsiai vaikščiojo prie upės.

Artūras nesugalvoja nė vienos priežasties, kodėl jam reikėtų dar pasilikti Vokietijoje. Nes niekas šioje šalyje jam nepatinka. Buvusį savo darbą jis vadina „lageriu”. Ir sako, kad toje vietoje daug kas sunkiai susirgdavo.

Eidamas į ankstesnį darbą Artūras kankinosi, tačiau, kai jį prarado, stipriai nusiminė – juk prarado pinigų šaltinį. O vėl gyventi iš pašalpų jis nenorėjo.

Dar vienas darbas, kurį lietuvis išmėgino Vokietijoje, – padangų gamykla. Kaip sako Artūras, tai – pats juodžiausias ir kenksmingiausias darbas, kurio niekas nenori imtis.

Ilgai padangų gamykloje jis neiškentė. Dabar Artūras jau sukasi greito maisto restorano virtuvėje. Sako pagaliau suradęs kažką, kas nekenkia jo sveikatai.

Apie valgį Artūras gali papasakoti ilgai. Vieninteliu džiaugsmu Vokietijoje jis vadina kebabus. Tai jam ir pasistiprinimo priemonė, ir pati didžiausia pramoga šioje šalyje.

Kebabai – vienintelis dalykas, kurio Artūras pasiilgtų, prisimindamas gyvenimą Vokietijoje. Tačiau sako, kad vien dėl jų čia gyventi nenori. Jo svajonė – kuo greičiau sugrįžti atgal į saugią ir švarią Lietuvą, pas savo mylimus draugus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Margarita

Margarita portretas
Kai paskaitau lietuviu komentarus, stebiuosi (tiesa sakant, nebe) baisia ju kultura. Kaip zmones smerkiami ir uzgauliojami. Kiekvienas zmogus yra individualus, kiekvieno ribos yra kitokios. Nuo sugebejimo, noro ir laimes priklauso gyvenimo sekme. As pati gyvenu jau 15 metu Vokietijoje, niekad zu minumima nedirbau, nei be issilavinimo, o dabar, issimokslinusi, labai gerai uzdirbu, bet as to ir siekiau, o ne atgal i Lietuva ziurejau. Cia yra vistiek lengviau prasimusti, mokintis, norus, tikslus igyvendinti, tik nereik is kart ranku nuleisti...

Lietuvis

Lietuvis portretas
Kiek tau sumokėjo,nevykėli?

Rugile

Rugile portretas
Apie koki gyvenima galvoji Arturai. 7 metai Vokietijoje, bet kalbos neismokai . Issilavinimo irgi jokio neturi. Tai kaip tu isivaizduoji ten toliau gyventi ? Maciau ta laida. Pikta ir tiek.
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių