Emigrantei verslas Londone nenusisekė: slegia ir skolos, ir gėda

Nuosavą restoraną Londone turėjusi Ieva Dulkytė geriau nei bet kas kitas žino, kokia sunki ir nepakeliama emigracijoje būna vienatvė. Kai svetimoje šalyje neturi kam pasiguosti, kai nėra su kuo pasitarti ir dėl visko, kas benutiktų, turi spręsti pati. LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ Ieva papasakojo, kiek daug sunkumų teko išgyventi, kokių išdavysčių ir apgaulių patirti.

Maždaug prieš metus buvo pats sunkiausias, pats juodžiausias laikotarpis, kurį plyštančia širdimi Ieva iškentėjo, ir tik dabar ji sako vėl galinti šypsotis. Tačiau šypsosi pro sukąstus dantis – širdyje vis dar labai sunku.

„Kažkokią gėdą jaučiu – atrodo, nuvyliau visus, kurie tikėjo ir galvojo, kad galiu kažką pasiekti, didžiavosi manimi“, – sako Ieva.

Išgirdę, ką pasakoja ši moteris, daug kas galbūt persigalvos ir nebenorės išvykti į svajonių šalimi vadinamą Angliją.

„Anglijoj nėra lengva, ypatingai Londone. Viskas labai brangu ir sunku. Aišku, gali gyventi iš socialinių pašalpų, bet aš esu labai nusiteikusi prieš jas: jeigu tu sveikas, turi kojas, rankas, gali dirbti. [...] Bet jei nori pradėti kažką [savo], tai visų pirma reikia 100 procentų viską išsiaiškinti, kad [užsitikrintum, jog] tau tikrai pasiseks. Niekada negali žinoti – gali pasisekti, gali ne, bet reikia labai atsargiai“, – pataria „Emigrantų“ pašnekovė.

Iš Portugalijos į Angliją – dėl meilės

Ievos emigracijos istorija prasidėjo prieš 17 metų – 2001-aisiais, kai netikėtai gavo pasiūlymą išvykti gyventi ir dirbti į Portugaliją. Tuo metu bet kokia Vakarų Europos šalis jaunai lietuvei atrodė kaip svajonės išsipildymas.

„Atsimenu, buvo sekmadienis, paskambino brolis ir pasakė: kitą savaitę tu važiuoji dirbti į Portugaliją. Sakau – o, gerai. Ir išvažiavau po savaitės.

Brolio merginos draugai dirbo su tokia vokiečių šeima. Jie seni ir turėjo namą Portugalijoj. Moteris buvo susilaužiusi ranką ir jiems reikėjo pagalbininkės sutvarkyti namus, padaryti valgyti, nueiti apsipirkti. Taigi aš turėjau išvažiuoti dviem mėnesiams į Portugaliją.

Išvažiavau ir po tų dviejų mėnesių, kadangi man ten patiko ir išleidau visus pinigus, pagalvojau, kad gal nelabai galiu grįžti atgal be nieko, tai nusprendžiau pasilikti. Paskambinau tėčiui, sakau – pasilieku. Prabuvau Portugalijoj apie 3 metus“, – pasakoja Ieva.

Iš Vilniaus kilusi moteris sako, kad ją sužavėjo portugalų atsipalaidavimas, amžinai geras oras ir gyvenimas prie jūros. Galbūt Portugalijoje ir būtų nugyvenusi visą gyvenimą, tačiau netikėtai jos kelyje pasipainiojo žavusis anglas.

„Dirbau restorane padavėja ir ten susitikau savo meilę. Jis buvo anglas, atostogavo tenai. Metus jis mane lankė, o po metų paprašė, kad atsikraustyčiau čia, į Angliją“, – atskleidžia emigrantė.

Iki šiol Ieva sako, kad ji pati niekada nebūtų pasirinkusi Anglijos, į šią šalį ją atvedė akla meilė. Lietuvė tikėjo, kad iš to turėtų išeiti kažkas labai gražaus ir amžino. Todėl buvo pasiruošusi pereiti viską, ką likimas jai pametės.

Virtuvėje pradėjo nuo žemiausio laiptelio

Gyvenimą Didžiojoje Britanijoje ji pradėjo nuo Kento grafystės: „Tiesiog valiau namus, nes Lietuva tuo metu dar nebuvo Europos Sąjungoj, aš negalėjau dirbti legaliai. Paskiau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, aš pradėjau dirbti virtuvėje pagalbininke, po to mane paaukštino.“

Darbą virtuvėje, kas vėliau tapo jos pašaukimu, – Ieva pradėjo nuo paties žemiausio laiptelio. Iškentėjo viską, nors tuo metu atrodė, kad tai daryti neverta. Ji sako niekada nebūtų pagalvojusi, kad taps profesionalia virėja.

„Sunku: dirbi ilgas valandas, nuolat ant kojų, karšta, bet pripranti. Man pasisekė, kad mano vadybininkė buvo labai puikus žmogus. Ji pati yra škotė. Aš su ja dirbau ilgą laiką ir ji man padėjo pakilti pareigose“, – pasakoja Ieva.

Sunkumai darbe – dar ne viskas. Daug blogiau buvo namuose, kur Ieva bandė kurti šeimą su vyru, kuris ją ir priviliojo į Angliją. Devynerius metus jai atrodė, kad iš to kažkas išeis. Tačiau galiausiai viskas sugriuvo.

„Po 9 metų susipykau su savo vaikinu, tiesiog nepasisekė santykiai. [...] Tas žmogus norėjo skirtingų dalykų ir skirtingų žmonių“, – neslepia emigrantė.

Ieva sako supratusi, kad tas romanas niekur neveda. Nebuvo nei vestuvių, nei vaikų, jokio žingsnio į priekį. Ji pajuto, kad tapo anglo žaisliuku: „Jis susirado daug kitų moterų ir tiesiog negrįždavo namo. Iš pradžių dvi dienas, paskui savaitę, paskui mėnesį, paskiau gaudavau raštelius, kad jis išvažiavo į kitą šalį atostogų: aš grįšiu, myliu, būk, lauk. Tai, kaip sakoma, kantrybė baigėsi. Susikroviau daiktus ir išvažiavau.“

Pareikalavo grąžinti katinus

Ieva sako, kad Anglijoje nieko daugiau neturėjo – tik jį ir jo šeimą, todėl pabėgti nuo viso to jai buvo labai skaudu.

„Jis turėjo tris dukras, su kuriomis labai gerai sutariau. Skaudžiau buvo palikti jas negu jį. Jos vis man skambino, norėjo susitikti“, – „Emigrantams“ pasakoja Ieva.

Atsikratyti melagiu vyru nebuvo taip jau lengva, prasidėjo grasinimai. „Buvo labai įsiutęs, kad palikau. Mes turėjom du katinus ir aš juos pasiėmiau. Tai jis sakė – grąžink katinus, nes kitaip aš tau padangas nuleisiu. Sakau – gerai, pasiimk katinus. Paskiau jis mane į labai dideles skolas įvėlė. Jis vis norėjo susitikti. Bet kam susitikti? Nėra prasmės. Nebent nori grąžinti pinigus. Jeigu nenori grąžinti pinigų, geriau nesusitikti“, – sako Ieva.

Pabėgusi iš Kento Ieva atsidūrė Londone, kur dabar su ja ir susitiko „Emigrantai“. Apsigyveno ji ramiame Vimbldono rajone, kuris visame pasaulyje garsėja čia vykstančiu teniso turnyru.

„Norėjau išvažiuoti, nes ten mažas miestelis, čia daugiau perspektyvų, daugiau žmonių. Į Lietuvą grįžti negalvojau. Nepasisekė ir tarsi gėda grįžti atgal taip, kaip išvažiavai... Išvažiavai su maišeliu ir atgal grįžti su tuo maišeliu. Norėjosi eiti toliau, kažką pasiekti“, – aiškina Ieva.

Pačiai susirgus, darbuotojai nebesistengė 

Keliuose privačiuose restoranuose Kente ir Londone padirbusi lietuvė pajuto, kad atėjo metas nuosavam verslui. Per daug nesvarsčiusi galimų pasekmių tiesiog išsirinko vietą, kur norėtų turėti kavinukę.

Verslą Ieva pradėjo neturėdama jokio supratimo apie įmonės valdymą. Tai buvo tiesiog didelis noras ir tikėjimas, kad turi pasisekti, o finansiškai padėjo giminės.

Ieva dabar įspėja visus naivuolius, kurie mano, kad Londone lengva kurti verslą. Ji sako neįvertinusi milžiniškos šio miesto konkurencijos. Tik vėliau suprato, kad reikia sukurti kai ką labai išskirtinio, jeigu nori, kad pasisektų.

„Kavinėje pusryčius dariau, pietus, maistą išsinešti, kavą. Ką žmonės norėjo valgyti, tą jiems padarydavau. Būdavo tie patys klientai, jiems labai patikdavo“, – pasakoja emigrantė.

Vienu brangiausių pasaulio miestų Londonas vadinamas ne veltui. Ir tai, kad bandai kurti mažą nuosavą verslą, niekam nerūpi.

„Ji buvo nedidelė – apie 20 vietų. Nuoma, visos sąskaitos – labai brangu. Ir labai sunkiai reikia dirbti. Aš dirbau 5 metus, praktiškai turėjau gal 6 išeigines dienas. 7 dienas variau nuo 7 ryto iki 6 vakaro, paskiau važiuoji apsipirkti kavinei, atveži prekes ir vėl iš naujo. Labai sunku vienai tą daryti. Paskiau dar nuoma padidėjo“, – prisimena moteris.

Turėjau daug problemų su savo darbuotojais, nes 100 procentų negali pasitikėti niekuo.

Kai prasidėjo pirmieji sunkumai, Ieva tikėjosi, kad tai tik verslo naujoko išbandymai, kad reikia pakentėti ir tuoj viskas ims gerėti. Tačiau klimpo vis giliau ir giliau. O pats žiauriausias dalykas, pasak Ievos, – suprasti, kad emigrantui niekas aplinkui negali patarti ir padėti.

„Sunkiausia viską daryti vienai, nes jokios pagalbos neturi. Turėjau daug problemų su savo darbuotojais, nes 100 procentų negali pasitikėti niekuo. Turėjau dvi operacijas, 8 savaites negalėjau pati dirbti ir per tą laiką viskas nuėjo žemyn. [...] Užsidarydavo anksčiau, klientų neaptarnaudavo taip, kaip aš būčiau aptarnavusi“, – „Emigrantams“ tvirtina Ieva.

Taip jau yra Londone – visi čia atvyksta užsidirbti, niekas negalvoja apie verslininkus ir nesistengia dėl jų aukotis. Kiekvienas kovoja už save. Taip darė ir Ievos virėjos bei padavėjos.

„Viena buvo anglė, kita – iš Bulgarijos, trečia – iš Irako. Ir dar pora pagalbininkų. [...] Aš dirbau ir iš namų, bet tiesiog pamatai, kad nesutampa, kas parduota, kas priimta. Ir žmonių labai sumažėjo“, – sako Ieva.

Pro savo buvusią kavinę negali net praeiti

Verslo žlugimas lietuvei buvo it peilis po kaklu. „Tai buvo baisiausi metai – praeiti ir užpraeiti. Dabar jau atsigaunu. Prieš tai atrodė, kad žemė tuoj prasiskirs ir sulįsiu į vidų“, – neslepia emigrantė.

Ieva sako bandžiusi dirbti vakarais kitame darbe ir bandyti iš tos algos gelbėti savo verslą: „Mano pusseserė sakė – neverta, baik, nes pati nusimarinsi taip dirbdama. Dirbdavau nuo 7 ryto iki 12 nakties.“

Kad reikia sustoti, Ieva suprato, kai vienąkart sėdint traukiny pradėjo „akyse važinėti kažkokios linijos“. Taigi geriausias dalykas visoje šioje istorijoje buvo akimirka, kai Ieva vis dėlto prisipažino, kad iš nuosavo verslo daugiau nieko nebus ir kavinę pardavė kitam žmogui.

„Dabar dar negaliu pro tą vietą eiti. Skaudu matyti, kad kiti ten dirba...“ – neslepia Ieva.

Dabar dar negaliu pro tą vietą eiti. Skaudu matyti, kad kiti ten dirba...

Labiausiai Ievai gėda ne prieš save, o prieš tuos artimus žmones, kurie buvo ja patikėję, kurie skolino pinigus dėl jos svajonės: „Tikriausiai niekad nesiskolinčiau vėl pinigų, kad kažką atidaryčiau. Reikia kažką susitaupyti ir tada atidaryti. Ir kitaip su darbuotojais... Aš su jais susidraugavau, man jie buvo kaip šeima ir aš niekada negalvojau, kad tau gali žmonės peilį į nugarą įsmeigti. Reikia turėti ribą: aš – šeimininkė, jūs – darbuotojai. O aš tą ribą peržengiau.“

Norėjo statyti namą Lietuvoje, bet nuslėpė, kad vedęs

Ilgai Angliją Ieva vadino šalimi, kurioje reikia dirbti ir užsidirbti. Tik po restorano žlugimo ji atsipeikėjo ir suprato, kad, be darbo, yra ir daugiau dalykų, pavyzdžiui, asmeninis gyvenimas. Tačiau ir mylimąjį rasti svetimoje šalyje nėra lengva užduotis. Vis sutinka tokių, nuo kurių vėliau norisi bėgti neatsigręžiant.

„Buvau susipažinusi su vienu: iš pradžių viskas buvo gerai, bet paskui paskambino jo žmona. Aš nežinojau, kad jis vedęs. Tai buvo labai didelis šokas. Mes kartais ir gyvenom kartu, nes kartu išsinuomojome butą. Jis net ir žemių Lietuvoj buvo nupirkęs, man norėjo namą statyti ten“, – pasakoja Ieva.

Į absurdišką situaciją patekusi moteris sako, kad galėjo gyventi kaip meksikietiškame seriale – mylimu vyru dalytis su kita. Tačiau žinojo, kad toks romanas toli nenuves: „Išsiskyrėm, trise gi negyvensim. Jis sakė – labai daug kas taip ir gyvena, tai kodėl ne? Labai vaikų norėjo. Aš sakau – kaip tu šitai įsivaizduoji? Ateisi kartas nuo karto aplankyti vaiko? Kaip čia šitas viskas vyks? [...] Jis dar kalbėjo, kad niekad žmonos nepaliks, nes finansiškai, man atrodo, jam neapsimoka jos palikti.“

Į Lietuvą – tik sulaukus pensinio amžiaus

Nors iš gilios psichologinės duobės jau išlipo, vis dėlto nepasisekusio verslo istorija dar nebaigta. Kas mėnesį ji dalimis išsimoka skolas. Ir skaičiuoja, kada bus paskutinė įmoka.

„Dirbu šiuo metu po 80 val. per savaitę. Keliuosi ketvirtą valandą ryto, važiuoju į darbą centre, pradedu pusę šešių, baigiu ten trečią, tada šeštą vakaro ateinu į kitą darbą ir baigiu dešimtą. Ir savaitgaliais dirbu. Poilsio dienų turiu labai retai, kartą per mėnesį arba kartą per du. Arba nebent paprašau, kad išeiginę duotų“, – sako emigrantė.

Skolą mokėti liko pusę metų. Iki to laiko Ieva pasiryžusi gyventi savo norams neskirdama nė svaro: „Batus nusipirkau praeitais metais. Labai, labai sąžinė graužia. Tiesiog noriu kuo greičiau su visais atsiskaityti.“

Po to ji svajoja pradėti naują, šviesesnį gyvenimo etapą – susirasti vaikiną ir naują darbą, kur gautų vyriausiosios virėjos pareigas ir gerą atlyginimą.

Angliją Ieva vadina tik laikina stotele, ji žino, kad šioje šalyje visam laikui tikrai nepasiliks. Sako, galbūt išvyks laimės ieškoti į Australiją arba į Honkongą, kuriame seniau lankėsi kaip turistė. „Į Lietuvą visą laiką galvoju sugrįžti, bet jau kai į pensiją išeisiu. Nes dabar – ką daryti, ką veikti? Kadangi aš jau taip seniai išvažiavusi, nežinau, ką veikti grįžus.“

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Dalia

Dalia portretas
Šauni moteris nes nenuleidzia rankų,nepuola į neviltį ir turi stiprybės bei užsispyrimo siekiant savo svajones.Nepasirenka lengviausiai kelio-mesti viską,palikti skolas,sprukti ar nugrimzti į gyvenimo liūną.Tik norėčiau paklausti,gal nereikia to Londono lai!ytis-isprotejusio miesto?Net ir UK yra vietelių kur gali save atrasti...Jai stiprybės!Manau turi būti geras žmogus,nes yra pareigos ir atsakomybės jausmas.

Anonimas

Anonimas portretas
Sedi mociutka ir giriasi su laisve ir nepriklausomybe iskovota.Ir pabrezia mano vaikai uzsienij.Bet palaukit ar visiems taip puikiai klostosi.Pasigirt visi gali.Atvaziuoji ir pamatai savo akutem tikrovee.

Aš portretas
Gaila, tokia graži moteris. Na, bet turėkime viltį, kad viskas bus gerai
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių