Emigrantas iš Žagarės dirba grybų ūkyje ir energijos semiasi iš budizmo

  • Teksto dydis:

Vidurinės mokyklos nebaigusiam lietuviui emigrantui Šiaurės Airijoje teko patirti neįdomaus darbo ir dar neįdomesnio nedarbo sunkumus bei depresiją, kurią išsigydė budizmo pagalba.

Dabar jis padeda neprarasti ūpo kitiems sunkiai besijaučiantiems emigrantams. „Visi tie darbai, kuriuos dirba emigrantai, pakeičia žmogaus psichologiją. Man buvo labai blogai”, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai” prisipažįsta jaunas lietuvis.

Daugelis stengiasi baigti mokslus ir įgyti kuo geresnį išsilavinimą, o vėliau rasti gerą, svajones atitinkantį darbą, tačiau Arnoldas Simonavičius elgėsi visai kitaip.

Pirmiausia jis nusispjovė į išsilavinimą. Ne tik jokio universiteto nebaigė, bet ir nusprendė, kad gyvenime jam neprireikės vidurinės mokyklos atestato. Vaikinas pagalvojo, kad, norint gerai gyventi, pakaks baigti dešimt klasių.

Tada Arnoldas nusprendė aklai sekti paskui emigruojančiuosius. Neįsigilinęs, kas ir kokius darbus užsienyje dirba, jis susikrovė lagaminą ir išvyko į Šiaurės Airiją. Buvo naivus, tikėjosi, kad viskas bus labai paprasta. Tačiau nuo tada ir prasidėjo sunkumai.

„Na, iš tikro net neturėjau jokių planų. Nežinojau, kokia ateitis manęs laukia, tiesiog tėvai pasiūlė, ar norėčiau padirbėti čia, tiesiog užsidirbti, ir nusprendžiau tiesiog aplankyti šią šalį. Užsidirbti, grįžti atgal ir pradėti mokytis toliau. Bet taip truko, kad esu čia jau šešerius metus”, – „Emigrantams” sako lietuvis.

Šiandien iš Žagarės miestelio kilęs dvidešimt ketverių metų vaikinas skaičiuoja jau šeštus emigracijos metus ir skėsčioja rankomis, per visą tą laiką nieko įdomaus nenuveikęs. Pagaliau Arnoldas suprato, kad gal nereikėjo skubėti emigruoti. Bet atsidūsta ir aiškina: jau per vėlu ką nors keisti.

Jis sako, kad idėją dirbti užsienyje jam pametėjo tėvai. Tai jiems pasirodė, kad jaunas vaikinas Lietuvoje nieko doro negali pasiekti, o štai Šiaurės Airijos fermose jie įžvelgė perspektyvų.

Tuo metu Arnoldas buvo dar nepilnametis, tačiau niekam iš jo aplinkos nepasirodė, kad vaikinas daro klaidą. „Kam tie mokslai, geriau emigruok”, – kartojo visi draugai ir giminės.

Arnoldas prisipažįsta, kad tais laikais dar nežinojo, kas yra tikroji laimė. Jis ėmė pavyzdį iš aplinkinių, kurie visą laiką tik sunkiai dirbo ir daugiau apie nieką negalvojo. „Užprogramavau save, kad svarbiausia – uždirbti kuo daugiau pinigų. Bet neturėjau jokio tikslo: nei kam tuos pinigus leisiu, nei kokia manęs laukia ateitis”, – šiandien aiškina jis.

Emigrantas savo naują gyvenimą pradėjo nuo fizinio darbo – nešioti dėžutes ir krauti jas ant paletės. Antrasis darbas – prižiūrėti žirgus. Vaikino jis nesužavėjo: „Smarvė ir visa kita. Padirbau vienerius metus ir išėjau.” Tuomet grįžo į ankstesnį darbą, bet jau – į aukštesnes pareigas: ėmė dirbti menedžeriu.

Laidos „Emigrantai” pašnekovas sako, kad ilgą laiką jautėsi tarsi robotas. Niekam nerūpėjo nei jo jausmai, nei mintys. Dabar jau jis supranta, kad visi tie, kurie pasirenka dirbti juodus, jokios kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, save tiesiog pasmerkia. „Pamirškite žmogiškumą. Niekam jūs ten nereikalingi. Jeigu norės – atleis, jeigu norės – duos daugiau darbo”, – tikina lietuvis.

„Iš to darbo buvau išmestas kokius 3 ar 4 kartus. Tad teko pavaikščioti po agentūras”, – prisipažįsta Arnoldas.

„Emigrantų” pašnekovas nesistebi, kad daug kas, emigravęs į Angliją ar Airiją, tampa pašalpų gavėju arba net benamiu. Jo nuomone, to beveik neįmanoma išvengti, jei viskas, ko tikiesi, būdamas ten, tai – bet koks juodas darbas. „Labai nemalonu pripažinti, tačiau ir man buvo laikas, kai gyvenau tik iš pašalpų”, – šiandien atvirai prisipažįsta jis.

„Tuo momentu dar buvo lengviau, nes gyvenau su tėčiu ir sese viename name, tai nelabai manęs kas ir smerkė. Tiesiog taip pasitaiko. Yra darbas, kartais nėra darbo. Visko būna.  O „ant pašalpų” praleidau apie pusę metų ir susiradau šiokį tokį darbą – irgi faktorinį – čia netoliese.  Pradirbau ten, bet pamačiau, jog iš tikrųjų mėsinė buvo. Ten labai blogai. Žinai, ten žmonės keičiasi kiekvieną dieną, įeina ir išeina. Tiesiog neįtikau. Gal per lėtas. Su didžiausiais peiliais reikia pjauti mėsas ir visa kita, tiesiog žiauru. Ir vėl likau be darbo, vėl su pašalpomis”, – dalijasi slogiais prisiminimais lietuvis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių