Emigrantas prisikėlė iš mirusiųjų

„Įkalbinėju visus kitus – sėskit valgyti. Visi atsisakinėja, o aš – paprastas žmogus: kodėl nepavalgyti, juolab – neišgerti? Pro duris įėjo greitosios pagalbos žmonės. Aš atsisukau, nes kiti prastai angliškai kalbėjo, [paklausiau]:  „Ką jūs čia veikiate? Restoranas nebedirba.“ Jie sako – mus iškvietė, nes kažkas čia numirė. Žiūriu į visus tuos, kurie prie sienos stovi, sakau – kas čia numirė? Visi rodo į mane“, – su LRT TELEVIZIJOS laida „Emigrantai“ savo neįtikėtina patirtimi Anglijoje dalijasi iš Telšių kilęs Remigijus Baublys.

Gerti muilą – „visai nieko“

Remigijus – verslininkas, vadovaujantis nedidelei statybų firmai Liverpulyje. Jis turi šešiolika metų už jį jaunesnę draugę iš Afrikos ir laimingai gyvena. Tai būtų visiems įprasta istorija apie užsienyje karjerą padariusį vyrą, jei ne trilerio verta Remigijaus praeitis.

Dar palyginti neseniai jo namai buvo parke, gatvėse ir vargšų nakvynės namuose. Skystas muilas su limonadu jam buvo kaip vanduo, kuriuo dalindavosi su kitais gatvėmis slankiojančiais nelaimėliais. Buvo ir narkotikų, ir nusikaltimų. O vietos kalėjimas, kuriame teko praleisti ne vieną naktį, lietuvio atmintyje įstrigo ne kaip siaubas, o kaip vienas šviesesnių prisiminimų.

„Ne visi apie tai kalbėtų“, – sako Remigijus. Per tą laiką, kurį praleido emigracijoje, jo gyvenimas iš esmės pasikeitė du kartus: kai iš verslininko tapo benamiu ir kai vėl tapo verslininku. Sunku patikėti? Tuo, ką pasiekė, vyras sako negalįs atsidžiaugti. Ir apie savo praeitį pasakoja tam, kad ir kiti suprastų: nėra to dugno, iš kurio neįmanoma išsikapstyti.

„Gerdavau, kitų teigimu, kaip arklys, nes man daug reikia. Dėl to tapau benamiu, pas draugus prisiglausdavau, dar kur nors.“

Žmonės, kuriems praeinant gatve, susiraukiate nuo nemalonaus kvapo. Tie, kuriems įėjus į parduotuvę, reiškiate nepasitenkinimą. Tie, kurių prisibijote, sutikę tamsioje gatvėje. Remigijus buvo vienas iš jų.

„Prie butelio tų draugų visą laiką surasi. Jeigu neturi butelio, tai kitas turės, ir taip – užburtas ratas. [Ieškai], kur gauti [butelį], kas turi. Kiti netgi eidavo į ligonines, visur kitur skystą muilą vogdavo, nes jame yra alkoholio. Atsiskiesdavo, o jeigu limonadui neturėdavo pinigų – tų kelių centų, kad limonado nusipirktų – tai su vandeniu atsiskiesdavo ir gerdavo. Skonis – muilinas, bet visai nieko, jeigu su Coca-Cola. Tik pagirios baisios“, – pasakoja lietuvis.

Nuo akimirkos, kai viską prarado, Remigijaus dienos atrodė vienodai – daug alkoholio ir jokios vilties, kad kas nors pasikeis. „Valkatauti Anglijoje lengviau nei Lietuvoje“, – šypsosi Remigijus. Juk čia nepasitaiko tokių didelių šalčių, o vietų, kur galima prisiglausti, netrūksta.

Gauti pavalgyti Liverpulyje – ne problema. Bet kai sriubos lėkštė yra viskas, ką turi, dar labiau norisi išgerti: „Drabužius gali išsinešti namo, bet maistą turi valgyti vietoje. Eini į kleboniją kokią nors, ten jau kalnai buterbrodų prištabeliuoti, duoda po buterbrodą, kartais sakai, ar turi ko atsigerti, ir viskas. Bet tau tik tiek ir tereikia. Alkį numarinai ir eini toliau ieškoti, kur dar gauti išgerti. Narkomanai ieško narkotikų.“

Daug dirbo – virėju, statybininku

Į Angliją Remigijus atvažiavo ne gerti ir valkatauti. Kaip ir tūkstančiai lietuvių, jis atvyko užsidirbti pinigų. Taigi kas atsitiko, kad daug ir sąžiningai dirbęs vyras atsidūrė gatvėje? Kas turi įvykti, kad dvylikai statybininkų vadovavęs verslininkas atsidurtų gatvėje su buteliu skysto muilo rankoje? Ir kodėl jis papuolė į kalėjimą?