Emigrantai Norvegijoje: po bankroto – antras mėginimas kurti verslą

Juodas darbas braškių laukuose, mėginimas kurti verslą ir jo bankrotas – emigrantų iš Lietuvos patirtis, kuri nepalaužė. Televizijos laidos „Emigrantai“ herojai sako pasimokę iš savo klaidų ir mėgina sėkmingai kurti jau antrą savo verslą Norvegijoje. Dviejų jaunų, dar trisdešimties nesulaukusių žmonių mėginimas praturtėti emigracijoje daug ką sužavės optimizmu ir daug ką papiktins naivumu.

Panevėžiečiai Donatas Ribokas ir Erika Garbauskaitė nors ir iš to paties miesto, nors ir bendraamžiai – savo gimtinėje niekada nebuvo susitikę. Likimo pokštas – jau penkerius metus draugaujanti pora susipažino ir įsimylėjo atvykę laimės ieškoti į Norvegiją.

Ieškojo geresnio gyvenimo

Į penkiolika kilometrų nuo pramoninio Stavangerio esantį Solos miestelį Donatas, atvyko praradęs viltį tapti laimingu Panevėžyje ir naiviai tikėjo, kad geresnis gyvenimas slepiasi kažkur tarp braškių lysvių. 10 eurų už valandą braškių skynimo laidos „Emigrantai“ herojui pasirodė didelė suma, vyras tikėjosi gerokai uždirbti, tačiau realybė pasirodė esanti kur kas niūresnė.

„Man pasiūlė atvažiuoti skinti braškių ir dešimties eurų už valandą atlygį. Lietuvos kainomis tai pasirodė daug, galvojau, kad užsidirbsiu, bet neužsidirbau. Labai sunkus darbas, tokio darbo nelinkiu: tekdavo keltis ketvirtą valandą ryto, penktą jau skinti braškes. Lietus lyja, o tu tarp žolių ieškai braškių ir gauni tokį atlygį, kiek uogų prirenki“, – juodu darbu savo patirtį braškių laukuose vadina Donatas.

Nuvykęs į Norvegiją Donatas gyveno bendrabutyje, vieno aukšto pailgame namuke su daug kambarių. Juose, anot pašnekovo, gyveno 15 lietuvių. Čia jis atrado ir būsimą savo širdies damą – Eriką. Su moterimi Donatas susipažino jau pirmąją dieną Norvegijoje.

„Dar braškių nepradėjau skinti, jau radau gražiausią braškę. Susipažinome prie bendrabučio, kur visi kartu gyvenome. Atvykę dar mėnesį nedirbome mes prie tų braškių, nes nebuvo prinokusios. Tą mėnesį gyvenome iš savo atsivežtų lėšų, atlyginimų negavome, tačiau daug gamtos pamatėme“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Gyvenimo būdas – emigracija

Erika Norvegijoje, galima sakyti, jau buvo senbuvė, su vienerių metų darbo patirtimi. Sunkiai lietuviškai kalbanti panevėžietė į vikingų šalį atvyko prieš tai su šeima dešimtmetį praleidusi Estijos sostinėje Taline.

„Tėvai buvo mūsų emigracijos iniciatoriai, jiems buvo blogai Lietuvoje, o ten praturtėjo“, – sako verslininkų dukra. – Nenorėjau sėdėti ant tėvų sprando, norėjau kažką siekti pati, pakeisti aplinką, susipažinti su kitais žmonėmis. Man reikėjo pabėgti iš namų, pamatyti kažką naujo.“

Iki pažinties su Donatu Erikos meilės reikalai buvo audringi. Prieš vienuolika metų Estijoje su vienu vaikinu susilaukė sūnaus Maksimo, po skyrybų su vaiko tėvu, ėmė draugauti su audringą gyvenimo būdą mėgusiu norvegu. Jis lietuvę ir patraukė atvykti čia. „Žadėjo, kad tai perspektyvų šalis“, – prisimena rožinėmis svajonėmis gyvenusi moteris, atvykusi į Norvegiją, o savo vaiką palikusi tėvams.

„Atvažiavau aš 2008 metų žiemą. Bet aš atvažiavau ne viena, su norvegu draugu, su kuriuo susipažinau Estijoje. Atvažiavome kartu, jis dirbo naftos kompanijoje. Su juo pragyvenome apie aštuonis mėnesius, o paskui išsiskyrėme, nes mūsų charakteriai nesutapo. Su norvegais labai sunku gyventi, – pasakoja moteris. – Jie tokie savanaudžiai, šalti. Psichologija jų kitokia nei mūsų. Mes atviresni, bendraujam, o jie užsidarę, šalti ir šeimyna pas juos iškrypusi.“

Nuolatiniai vakarėliai, sunkios pagirios, po jų ir net aršūs konfliktai buvo viskas, ką pirmais metais Norvegijoje matydavo Erika greta savo buvusio draugo. Moteris nusprendė, kad taip gyventi nebegali ir išsiskyrė su savo pirmuoju draugu. Tuomet susipažino su kitu, kartu gyveno taip pat aštuonis mėnesius: „Čia kažkoks limitas buvo pas mane. Tuomet dirbau valytoja, vėliau padavėja restorane. Per tą laiką labai daug darbų pakeičiau, o galiausiai pradėjau skinti braškes.“

Atvykusi ieškoti aukso gyslos, Erika buvo pasiryžusi visą laiką dirbti, kad tik kuo greičiau pinigais imtų lyti. „Perėjau visą juodžiausią kelią, dariau viską, ką man liepdavo. Ir kopūstus nurinkinėdavau, ir gėles sodindavau“, – prisipažįsta Estijos lietuve save vadinanti emigrantė.

Moteris sako, kad gėles sodinti ir ravėti buvo įdomiau, nei prižiūrėti kopūstus. O kai prasidėjo braškių sezonas, Erika jas skindavo, skaičiuodavo. Vėliau prie jos prisijungė į Norvegiją atvykęs Donatas.

Tarp kitų braškių lysvėse dirbančių vyrukų, anot „laidos „Emigrantai“ herojės, Donatas išsiskyrė savo charizma. Erika sako, kad jis buvo vienintelis mokantis taikliai pajuokauti, pasirodė dar ir labai protingas, knygų apsiskaitęs.

„Kambaryje aš gyvenau su penkiais žmonėmis. Donatas gyveno su savo draugais. Vėliau pradėjome kartu vakaroti, supratau, kad man jis patinka. Bendroje kompanijoje susidraugavome ir po trijų mėnesių tapome pora“, – prisimena emigrantė.

Braškės baigėsi, prasidėjo sunkumai

Nors laikas praleistas braškių laukuose fiziškai buvo sunkiausias, tas dienas Erika ir Donatas prisimena su šypsena veide. Abu gyveno nerūpestingai, džiaugėsi stogu virš galvos, nedideliu, bet laiku mokamu atlyginimu. Tačiau kai braškės baigėsi, prasidėjo sunkumai.

„Braškių skynimas čia nėra labai blogas darbas, kaip Donatas pasakė. Man buvo linksma, gera. Braškių laukuose užsidirbau automobiliui. Viskas neblogai, tik nuolatinis lietus nemalonus, nugarą pradeda skaudėti, reumatizmas prasideda“, – mintimis dalijasi Erika.

Savo ruožtu Donatas prisimena, kad sunkiausia buvo, kai baigėsi braškių sezonas, nebeliko darbo. Tuomet, pasak Donato, Erika pradėjo dirbti kitur, pora gyveno iš jos vienos atlyginimo, nuolat kraustėsi, apie pusę metų Donatas ieškojo naujo darbo.

„Visur vaikščiojau, nešiojau gyvenimo aprašymą, bet anglų kalbos neužteko, reikėjo norvegų, todėl buvo sunku. Pusę metų mergina išlaikė. Net ir vienam iš tokio atlyginimo sunku išgyventi, o teko dviese“, – pasakoja Donatas.

Tačiau pora tikėjosi, kad pasiseks ir į Lietuvą grįžti neskubėjo. Donatas teigia žinojęs, kad Lietuvoje pragyventi būtų buvę dar sunkiau. Laidos herojai sako, kad moterims darbą Norvegijoje susirasti daug paprasčiau nei vyrams. Kol Donatas nešiodavo gyvenimo aprašymus ir naiviai laukė pakvietimų dirbti, Erika per keletą dienų įsisuko restorane kepti amerikietiškų sumuštinių.

„Aš jam kaldavau visą laiką, kad reikia eiti ieškoti darbo. Žinau, kad jam buvo sunku, nes jis tuo metu nelabai mokėjo anglų kalbą. Atvažiavusiam į Norvegiją be profesijos yra labai sunku susirasti darbą. Jei pavyksta kažkur įsidarbinti per pažįstamus, gali išgyventi, bet atvažiuoti pačiam ir susirasti darbą yra labai sunku. Tačiau kažkaip išsilaikydavome, pavalgyti visą laiką turėdavome sumuštinių“, – prisimena emigrantė.

Erikos teigimu, pats savarankiškai Donatas darbo greičiausiai butų neradęs, pagalbos pora sulaukė iš sumuštinių baro, kuriame dirbo, stambiausio kliento.

„Darbą Donatas gavo dėka sumuštinių restorano, kuriame dirbau. Į jį atvyko vienas mūsų klientas Maiklas, su kuriuo pradėjau bendrauti, pasakiau, kad turiu lietuvį vyrą, kuris ieško darbo. Paklausiau, ar jis galėtų padėti Donatui. Šis jam surado darbo“, – sako Erika.

Pirmas bandymas – nesėkmingas

Pusę metų Donatas dirbo buitinės technikos montuotoju, gaudavo gerokai virš dešimties tūkstančių litų per mėnesį siekiantį atlyginimą, bet, paragintas Erikos, nusprendė, kad užteks tarnauti kitiems, pats metas pradėti dirbti sau.

„Erika labai norėjo pradėti kažką savo. Verslą, susijusį su drabužiais. Pasiryžome rizikuoti“, – pasakoja Donatas.

Iš tėvų verslininkės gyslelę paveldėjusi Erika širdyje jautė, kad prekyba drabužiais Norvegijoje – labai perspektyvi niša. Moteris svajojo, kad kiekviena Stavangerio moteris norės pas ją apsipirkti.

„Norėjau pakeisti Norvegijos stilių, bet norvegus labai sunku pakeisti. Jų stilius nuobodus, pilkas, nėra tokio įžymaus, kaip, pavyzdžiui, Rusijoje rengiasi ar netgi Lietuvoje. Aš pasiūliau „Cavalli“ „Versace“, „D&G“, Elizabeta Franchi rūbus“, – kalba Erika.

Moters teigimu, norvegai nelabai suprato jos sugalvotos drabužių parduotuvės paskirties. Drabužiai jiems atrodė tarsi iš muziejaus, stigo pasirinkimo.

Norvegijos moterų puošyba lietuvių pora bandė rūpintis pusę metų, bet sėkmė jiems nenusišypsojo. Vietinės nepanoro rengtis pagal Erikos stilių, prekybai taip ir nepajudėjus iš mirties taško, teko skelbti bankrotą.

„Nebuvo prekybos, klientų nebuvo. Kiekvieną mėnesį nuoma, atlyginai buvo mokami iš savo kišenės, o ne iš uždirbtų pinigų. Gal paprasčiausiai mūsų pasirinkti drabužiai neatitiko norvegų stiliaus“, – nesėkmės priežastis vardija Donatas.

Erika teigia dėl nesėkmės ašarų neliejusi. Moteris prisipažįsta, kad buvo labai sunku, tačiau suprato, kad vienintelė išeitis – parduotuvę uždaryti. Dalį drabužių porai pavyko parduoti, kitus atidavė artimiesiems.

Antras bandymas – parduotuvė

Paragavę verslininkų duonos, nors ir karčios, grįžti dirbti kitiems nei Erika, nei Donatas nenorėjo. Šių metų vasario mėnesį pasiėmusį paskolą iš banko, pora atidarė jau antrą savo verslą – maisto prekių parduotuvę. Pora į naująjį verslą teigia investavusi apie 60  tūkst. litų.  Donatas pripažįsta, kad paskolą gauti nebuvo lengva, o jai padengti dar reikės maždaug pusmečio.

Nuo patirto bankroto vis dar neatsigaunantys lietuviai tiki, kad šį kartą viskas eisis daug geriau, nes prieš konkurentus (didžiuosius prekybos centrus) turi nemažą privalumą.

„Drabužius žmonės perka retai, o valgo juk kasdien. Konkurencija labai didelė, bet mes, priešingai nei daugelis kitų parduotuvių, dirbame ir sekmadieniais. Kaip tik tuomet sulaukiame daugiau klientų nei šiokiadieniais. Jei parduotuvė mažesne nei šimtas kvadratinių metrų, pagal įstatymus ji gali dirbt ir sekmadieniais“, – savo verslo privalumus vardija Donatas.

Kad pritrauktų dar daugiau klientų, prieš mėnesį pora parduotuvės patalpose atidarė nedidelę kavinukę, kurioje virtuvės šefas iš Latvijos ruošia emigrantų skrandžiams įprastus patiekalus.

„Pirmą dieną pardavėme dvi picas, bet šiaip yra malonu vis tiek. Aš manau, kad tinkamą virėją priėmėme: jis tikrai yra išmanus ir žino, kaip dirbti, pataria mums. Galvoju, kad viskas bus gerai“, – sako Erika.

Nors verslo ateitis kol kas labai neaiški, lietuviai nemiega. Jiems nusibodo gyventi nuomojamuose butuose, todėl paėmę dar vieną paskolą, įsigijo nuosavą trijų kambarių butą, kad ir Erikos sūnus Maksimas galėtų gyventi kartu.

„Butą mes kažkaip nusprendėme pirkti kartu, nes nuomotis, mokėti po tūkstantį ar du tūkstančius eurų už nuomojamą butą neverta. Geriau mokėti už savo. Žinoma, patiems sunku įsigyti butą. Dalį sumos gavome iš banko, dalį – iš komunos. Dabar kreditą mokame abiems“ – pasakoja laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

Pragyvenimui ir paskoloms padengti per mėnesį porai reikia uždirbti 50-60 tūkst. litų. Ji pinigų pritrūksta, jų paskolina Erikos ar Donato tėvai. Erika neslepia – kova už būvį Norvegijoje ne ką lengvesnė nei Lietuvoje, bet čia kovoti jai įdomiau, nes suskaičiavo, kad sėkmės atveju gaus daug didesnį pelną.

Papildomos pajamos – iš šunų

Papildomai emigrantai tikėjosi uždirbti iš savo augintinių šuniukų. Jiedu augina Italijos levrečių veislės porą – Šandzi ir Keli, kurie neseniai susilaukė palikuonių. Bet prekyba mažyliais kol kas vyksta vangiai.

„Ne, šuniukų verslo neprasuksime. Pabandėm, vieną pardavėme ir dabar trys liko. Manau, kad norvegai nepasitiki mumis, nes esame emigrantai. Jie turbūt galvoja, kad tie šunys – negrynaveisliai, bandome apgauti. Niekada nebūsime savi žmonės. Mano vaikas eina į mokyklą, o klasėje su juo normaliai bendrauja du žmonės.  Kitus gal tėvai moko nebendrauti su kitataučiais. Nežinau kodėl taip vyksta. Ateina kartais – ašaros byra, nes jam pasakė važiuoti į savo Estiją, klausė, ko jis čia atvažiavo“, – apgailestauja Erika.

Prie vietinių vis dar bandančio pritapti Maksimo geriausias draugas – patėvis Donatas. Kiekvieną vakarą vyrukai sėda žiūrėti filmų arba eina žaisti krepšinio, kad tik nesimaišytų pervargusiai Erikai po kojomis.

„Iš pradžių jiems ne visai sekėsi bendrauti, bet Maksui Donatas patiko. Jis jį labai myli. Tikiuosi, kad bus viskas ir ateityje bus gerai. Būna tų pykčių, sunku ir dirbti, ir gyventi kartu. Norisi kartais kažkokio privatumo“, – atvirauja Erika.

Savo ruožtu Donatas sako manantis, kad sunkumai lengviau įveikiami kartu, jie sutelkia. „Kuo anksčiau patirsi sunkumų tuo geriau, lengviau bus senatvėje. Jaučiuosi laimingas“, – sako Donatas.