Emigrantą Kipre darbdavys apgyvendino požeminėje aikštelėje

Laurynas Juozas Liutkus nori perspėti visus, kurie mano, kad emigrantų gyvenimas – lengvesnis ir geresnis. Tai toli gražu nėra tiesa, sako jis LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“. 25-erių vaikino nuotykiai užsienyje prasidėjo maždaug prieš metus ir tiek laiko pakako, kad surinktų daug nemalonios patirties.

Laurynas įsitikino, kad daugelis lietuvius į užsienį viliojančių žmonių yra melagiai, siekiantys naudos ne tiems, kurie ieško darbo, o tik sau.

Iš Vilniaus kilęs vaikinas liko priblokštas, kaip akiplėšiškai žmones apgaudinėja darbdaviai, kiek kartų jie keičia nuomones ir kaip išsižada savo pažadų.

Pasijuto pradedąs bukti

Emigranto gyvenimą Laurynas pradėjo nuo Norvegijos. Tačiau dabar jis jau Kipre. Būtent ten laidos „Emigrantai“ kūrėjai ir nuvyko išklausyti jo istorijos.

„Pradėkime nuo to, kad sakiau, jog niekada gyvenime neemigruosiu, kad, jei žmogus turi galvą, jis sugebės ir Lietuvoje gerai gyventi. Bet pagalvojau, kad esu dar pakankamai jaunas, žmonos, vaikų neturiu, kodėl nepakeliavus po pasaulį? Ir kaip tik vienas pažįstamas pasiūlė važiuoti į Norvegiją, dirbti renginių vedėju viename naktinių pub`ų. Pagalvojau – kodėl gi ne? Taip atsidūriau Norvegijoje – Osle“, – emigracijos pradžią prisimena Laurynas, kuris renginius vedė ir Lietuvoje.

Laurynas sako, kad jį sužavėjo Skandinavijoje prakutusių lietuvių istorijos, kaip per kelis mėnesius žmonės užsidirba metų atlyginimą. Galvojo, kad ir jam taip bus, tačiau nepavyko.

Laurynas pasakoja, kad jam teko dirbti pas pakistanietį, kuris mažindavo algą ir apgaudinėdavo. Skaudžiai nusivylęs pirmą kartą, Laurynas iškart iš Norvegijos nebėgo. Jis susirado dar vieną – papildomą darbą pas ten statybų įmonę įsteigusius tautiečius. Sako pagalvojęs, kad su lietuviais bus daug geriau.

„Tiesiog tiekiau medžiagas. [...] Tegul neįsižeidžia statybininkai, bet tarp atvažiavusių lietuvių statybininkų yra tokių, kad bendraudamas su jais... [...] Nenoriu vartoti tokio žodžio, bet nerandu kito – bunki“, – atvirauja Laurynas. 

Vaikinas sako pajutęs, kad nuo darbų ir supančios aplinkos jis ritasi žemyn. Anot jo, jei susigyveni su tokia aplinka, gali lengvai degraduoti. To išsigandęs Laurynas nusprendė bėgti iš Norvegijos, kurioje prabuvo pusę metų. Ir staiga gavo pasiūlymą iš vieno pažįstamo dirbti renginių vedėju Kipre.

Besikalbėdami angliškai išsiaiškino, kad abu – lietuviai

Nors planavo ieškoti darbo Lietuvoje, tačiau jį suviliojo kompiuterio ekrane pamatyti vaizdai ir itin geras renginių vedėjo darbo apmokėjimas. Tačiau greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis.

„Paskutinę dieną prieš atvykstant staiga ta darbovietė pakeičia mano kontraktą – iš vedėjo anglų kalba į vedėjo rusų kalba. Aš galiu susikalbėti su klientu rusiškai, bet negaliu skaldyti bajerių. Aš pabijojau, kad nebūsiu toks geras ir puikus, kokio reikėtų rusakalbiams, kurie atostogauja kurorte. Todėl nesutikau priimti to kontrakto, tačiau jau turėjau bilietus į Kiprą. Tai ką daryti? Per tą patį žmogų pradėjau aiškintis ir jis pasakė, kad yra barmeno vieta viešbutyje“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ prisimena lietuvis.

Jau keturis mėnesius Lauryno namai – triukšmingas, barais ir kavinėmis apstatytas Kipro miestas Ayia Napa. Čia kaip ir Palangoje – žiemą viskas užsidaro, žmonių beveik nelieka. O sezono metu, kuris čia tęsiasi beveik aštuonis mėnesius, – visai kitas vaizdelis.

„Pradžia buvo visai smagi. Atvažiavau į viešbutį. Kitame viešbutyje, bet priklausančiame tam pačiam savininkui, mus apgyvendino. Beje, apgyvendino su vienu vaikinu viešbučio apartamentuose: du kambariai, virtuvė, viskas gražu. Dar pusę valandos kalbėjome su juo anglų kalba, kol galiausiai išsiaiškinome, kad abu esame lietuviai.

O darbo pradžia... Pradėjau penkiomis dienomis anksčiau, negu turėjau pagal savo kontraktą, nes iš manęs to reikalavo. Taigi... Barmenas atvažiuoja į viešbutį plauti, pvz., restorano kėdžių, net ne savo baro. Ar kažkokių grindų... Ar užtapyti nubrozdintą kažkieno kampą...“ – apgavystę, su kuria susidūrė, atskleidžia Laurynas.

Jis sako labai greitai supratęs, kad tapo ne barmenu, o tarnu, ir papasakoja daugiau detalių: „Vidury nakties darai kažkam kokteilį, staiga pas tave ateina vadybininkas ir sako – eik į priimamąjį [...], o ten liepia nešti lagaminus. [...] Na, tebūnie, gal nėra kam nunešti, aš nunešiu. Bet kai tai pradeda kartotis per savaitę du, tris, keturis kartus...“

Vietoj stovėjimo vietų – „apartamentai“

Kiekvieną dieną vadovai sugalvodavo naujų užduočių ir jos vis sunkėjo. Su viskuo Laurynas susigyveno, bet kantrybė sprogo, kai darbdavys sugalvojo, kad gyventi viešbutyje darbuotojams – per daug gerai.

„Sakė, kad perkels. Susirinkom daiktus, atsisveikinom su senaisiais namais ir važiuojam. Sustojam, įvažiuojam į tokį garažą. [...] Sako – tai va, lipkit. Kaip lipkit? Na, atvažiavome. Sakau – čia stovėjimo aikštelė. Sako – taigi va, durys, jūsų antras kambarys. Atsidarai duris, įeini, akys ant kaktos“, – pasakoja Laurynas.

Ayia Napa, kaip ir Palanga, sezono metu būna pilna turistų. Nelieka nė vieno laisvo viešbučio kambario, nė vienų apartamentų. Todėl jų kainos smarkiai išauga. Darbdaviams per brangu nuomoti būstą, kuris tinka ir poilsiautojams, todėl suranda gana egzotiškų vietų.

„Viršuje yra prekybos centras, daugybė parduotuvių, kuriose – rūbai, gėrimai, maistas ir t. t. O po juo – požeminė aikštelė klientams. [...] Žmonės, kurie atvažiuoja į darbą prekybos centre, jau mums mojuoja, sveikinasi“, – pasakoja emigrantas.

Pačiame Ayia Napos centre įrengtus kambarius Laurynas iškart praminė landyne. Jis negalėjo patikėti, kad kažkas garažuose, kur pilna išmetamųjų dujų ir tepalų, sugalvojo įrengti butus.

„[Stovėjimo aikštelės] darbuotojai pasakojo, kad anksčiau čia [butų vietoje] irgi buvo stovėjimo vietos. Dabartiniai darbuotojai pyksta, nes nebetelpa automobiliai. Juokinga – pastatė tą sieną, pakėlė grindis, kad būtų komunikacijos atvestos. Kuo ne apartamentai?...“ – ironizuoja Laurynas.

Šeši kvadratiniai metrai – keturiems jauniems žmonėms. Kaip sako Kipro verslininkai, to visiškai turėtų pakakti komfortiškam gyvenimui.

Laurynas su kolegomis užsimerkė ir bandė taikytis su tokiomis košmariškomis sąlygomis. Tačiau diena iš dienos darėsi vis blogiau.

„Yra trintis, dar blogiau, jeigu skiriasi darbo laikas: vienam reikia keltis, kitam – eiti miegoti. O neduok Dieve, kažkam yra išeiginė ir jis šiandien nepasiruošęs eiti miegoti. [...] Interneto ryšio nėra. Jeigu tu nori kalbėti telefonu, turi bėgti į viršų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Atleido, nes susirgęs neatėjo į darbą

Pakeisti gyvenamąją vietą vadovo Laurynas ir jo kolegos prašė nuo pirmos dienos, kai tik čia pateko. Deja, jis tik skėsčiojo rankomis – esą nieko negali geriau pasiūlyti, nes visame mieste nėra kur išsinuomoti buto. 

Tokias sąlygas Laurynas iškentė visą mėnesį. Kasdien kankindamasis jis vis tiek dirbo, tikėjo prie viso to priprasti.

Istorija garažuose baigėsi net ne jo paties sprendimu. Vadovas vis labiau sunkino sąlygas, kad lietuviui net sveikata sušlubavo. Tačiau pasirodė, kad liga nėra pateisinama priežastis neiti į darbą.

„Buvau peršalęs, baisiai kosėjau ir baro vadybininkui pasakiau, kad sergu, blogai jaučiuosi, gal tegul nestato manęs prie kaljano. Sako – neišeina, tu esi vienintelis žmogus, kuris moka kaljaną daryti. Tą vakarą padariau gal 11 ar 12 ir atrodė, kad plaučius išspjausiu lauk, – taip prastai jaučiausi.

Prabudau ryte – skauda visą krūtinę, kosėju. Parašiau žinutę, kad labai blogai jaučiuosi ir šiandien į darbą neateisiu. Nepraėjo nei valandos, kai gavau žinutę, tai galiu išvis nebeateiti“, – pasakoja Laurynas.

Gyvenimas pasikeitė į gera, bet grįš į Lietuvą

Kai „Emigrantai“ filmavo šį reportažą, Lauryno košmarai jau buvo pasibaigę. Likus dviem dienoms iki susitikimo vaikinas gavo naują darbą ir svarbiausia – naujus namus. Atrodo, pagaliau jo gyvenime pasirodė šviesa.

Naujasis lietuvio darbas – naktiniame klube. Jis ir vėl barmenas, tik šį kartą be jokių papildomų pareigų.

„Mes pradedame 20 val. besitvarkydami, 21 val. atsidarome ir dirbame iki 4 val. ryto. Aš džiaugiuosi, kad darbas naktinis, nes sezono įkarštyje, liepos–rugpjūčio mėnesiais, dieną čia būna 40 laipsnių karščio. Naktį – 30. Nesu aš tas žmogus, kuris labai mėgtų karštį, todėl naktinis darbas, manau, man geresnis ir labiau prie širdies“, – teigia lietuvis. 

Gyvena jis dabar už 10 km nuo Ayia Napos – Kapari miestelyje, privačių vilų gatvelėje: „Tenka truputėlį toliau važiuoti, galbūt nepatogu, tačiau mūsų darbovietės savininkas yra toks šaunus, kad pažadėjo už poros dienų mums duoti automobilius.“

Iki vėlyvo rudens Laurynas planuoja gyventi ir dirbti Kipre, tačiau ilgiau čia neliks. Jau žiemą jis žada grįžti į Lietuvą ir kurti savo istoriją iš naujo: „Nėra abejonių. Namas, medis ir vaikas. Ir viskas tik Lietuvoj. Ir su lietuve.“

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Laidas galite peržiūrėti LRT mediatekoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vidukas

Vidukas portretas
Kiek mano giminaičių išvažiavo, tai nė vienas net nežada parvažiuoti ir dirbti čia už skatikus. Pakalbino už alaus bambali pašalpinį, tai tas ir pakalbėjo

Dėl Apkaltos

Dėl Apkaltos portretas
Čia dar de.bi.las APKALTA lyg ir programėlė kažkokia yra paleista, kiek supratau iš komentarų kituose tinklalapiuose.... Ta prasme, automatiškai šitą šūdą pila į komentarus. Kiek tiesos- nežinau, bet pagal IP 193.9.230.100 tai lyg ir iš Danijos... O į Google suvedus šitą IP išmeta tipelį Viaceslav Burdin... Tai vardas ir pavardė viską kaip ir pasako... Jis čia tiek 15min, tiek lrytas.lt pila šitą mėšlą... Kažkoks nevisprotis... Jau treti ar kelinti metai jis čia taip....

Naujas europietis

Naujas europietis portretas
Kur geriau moka ten ir tevyne !! Kuom bloga TEVISKE požemyne aikštele ????
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių