Nors jų muzika labiau primena roko ar džiazo variacijas nei dainuojamąją poeziją, jie pyksta vadinami bardais, tačiau šįkart šis vardas jiems tinka labiausiai. Būtent dėl beprotiškos poeto, muzikanto Domanto Razausko ir dar šešių bičiulių idėjos – surengti nemokamą koncertų turą ne Lietuvos didmiesčiuose, o miesteliuose ir kaimuose.

Kai dauguma scenos atstovų raiko vasarinį pyragą pajūrio kurortuose, D.Razauskas su grupe nusprendė padaryti kai ką beprotiška – pasidalyti savo dainomis su tais, kurių nepasiekia plačiajuosčiai internetai, ten, kur į sales muzikantų buvo užklydę nebent tarpukariu.

Spontaniškai užsukę į miestelį, užlipę ant piliakalnio, įlindę į apgriuvusią bažnyčią jie koncertavo neprašydami nieko daugiau, nebent maisto ir nakvynės. Neregėtai graži Lietuva, spindinčios neišlepintų klausytojų akys, nuostaba ir netikėti jų atsivertimai – tai, pasak Domanto, brangiausias honoraras, kurį gavo jis ir jo bendrakeleiviai.

– Vietoje nesėdi – begalės koncertų festivaliuose, individualūs koncertai Lietuvoje, užsienyje, sakei, vyksi ir į JAV. Tad iš kur tokia beprotiška idėja dar bastytis ir po Lietuvą? Kas dėl to kaltas – Kerouacas (gal ne šiaip sau pasiskolinai „Dharmos valkatas“), vaikystės animaciniai filmai apie keliaujančius Brėmeno muzikantus, apskritai skaitymas, muzika, draugai ar tiesiog šiaip sau užsinorėjai rokeriškų gastrolių?

– Kartais juokauju, kad nebėra laiko rašyti naujas dainas – per daug koncertų. Bet tai didžiausias malonumas, kurio riboti man nesiseka. Kelionė į JAV prapuolė, kaip į vandenį dingo organizatoriai. Tačiau jau suderinome koncertą Kopenhagoje, yra keletas pasiūlymų iš Anglijos lietuvių. Vadinasi, judėjimo bus ir ne Lietuvoje.

Prieš gerą pusmetį man ir mūsų bosistui Pauliui Rukui važiuojant iš koncerto Panevėžyje, vidury greitkelio šovė mintis: o kodėl mums neapvažiavus Lietuvos šunkeliais? Mes nuolat koncertuojame įvairiuose miestuose, bet kaip tie kaimeliai ir miesteliai, kurie lieka šonuose? Kas ten gyvena? Kur koks piliakalnis, akmuo, kapas? Reikia aplankyti ir juos. Ir tai dvigubas malonumas: iš vienos pusės, mes pamatom nefasadinį Lietuvos veidą ir aplankom mums įdomias vietas, o iš kitos pusės, suteikiame galimybę parodyti, kad mokėti reikia ne už viską, – muzika pati pas tave gali atkeliauti į kiemą, net jei tu būsi vienintelis mūsų klausytojas.

Antras žingsnis – visa tai nufilmuoti. Kai ką panašaus Islandijoje yra dariusi grupė „Sigur Rós“. Iš pradžių manėme, kad mūsų idėjos nepalaikys kiti užimti muzikantai. Vis dėlto keliaujama 8 dienas už savo pinigus, be jokių patogumų, miegama pas žmones, kurie priima, arba palapinėse. Degalai – už savo pinigus. Tačiau, mano didžiausiai nuostabai, išvykome septyniese. Aš (gitara, balsas), Simas Butavičius (smuikas), Paulius Rukas (kontrabosas), Marius Leiburas (mušamieji), Pranas Dapšauskas (trombonas), Simonas Švitra (filmavimas ir nuotraukos) ir net vairuotojas Darius Malinauskas, šiaip jau dirbantis apšvietėju. Visi tai darė iš idėjos. Nuomojome senuką mikroautobusą, pylėmės degalus. Pinigai buvo renkami iš dviejų koncertų Vilniuje. 2 psl. >>