Kad televizija yra menas, abejoti neleidžia darbai, analizuojantys pirmąsias jos fikcijas, kultūrinių projektų ambicijas palikti istorijoje ryškų pėdsaką, TV serialų dramatiškumą ir estetiką, šou mutacijas ir kt.

Dalis žiūrovų tai pavadintų seniai prarasta vertybe, karčiai pakritikuotų laukinėse komercijos džiunglėse įstrigusius TV projektus ir turėtų dar vieną progą padejuoti, kad televizija nerodo nieko, kas pakylėja žmogaus sielą. Pasikalbėti apie tai ir ne tik „TV diena“ pakvietė meno ir šou pasaulio mediumą, choreografą ir TV3 projekto „Šok su manimi“ komisijos pirmininką Jurijų Smoriginą.

– Teiginį, kad televizija – menas, ne vienas žiūrovas palydi ironiška šypsena. Ar jūs jam pritartumėte?

– Kitaip ir sakyti negalima. Tai – ekraninė kultūra, sritis, kuri be kalbų turi meniškai ir kultūringai perteikti net politinę informaciją. Pavyzdžiui, kodėl iš visų televizijų viena politinė laida yra geriausiai vertinama? Nes ji meniška, ji meniškai pateikta, ir kas tą laidą režisuoja, jei ne žmonės, kurie baigę meno akademiją. Tokios yra televizijos meninės ištakos. Iš tiesų vienu metu televizijose buvo šiukšlynas, nes prisirinko daugybė žmonių iš gatvės, manančių, kad svarbiausia – skandalai. Bet padėtis smarkiai gerėja. Matyti, kad televizijos išsiskiria: susiformuoja bulvarinė, pramoginė, savo turinį grindžianti vadinamuoju bulvariniu menu, ir tokia, kuri nenusileidžia žemiau savo profesinio lygio, įgyto žinių bagažo. Meniškas vaizdas televizijos ekrane labai svarbu.

– Kalbėdami apie dailę, skulptūrą, muziką, teatrą, baletą paprastai žmonės nekelia klausimo, ar tai – menas, nes lyg savaime suprantama. Tačiau tokį apibūdinimą skirti televizijai, rodos, mažų mažiausiai keista. Kodėl?

– Žinoma, abejojama. Priežastis – mūsų valstybė labai maža, ir čia intelektualus fonas nesukuria aukštų reitingų. Tai diktuoja ir ekonominės sąlygos, jos, be abejo, formuoja ir visuomenę, kuri, rodos, nuolat nori išlipti iš vienos depresijos ir įlipti į kitą. Todėl ir prisireikia visokių kvailų laidų, kurias, deja, gyvenimo priversti kuria tie patys menininkai, išeiviai iš teatro. Kad ir kaip žiūrėtum, vis dėlto savo meno dalį jie atneša į televiziją. Smerkti dėl tokios padėties televizijos negalima, smerkti reikėtų tik Vyriausybę – tai ji visuomenėje sukuria tokį liūdną foną, kuris persimeta ir į televiziją, ir į kultūrą. Neliaupsinu sovietmečio, bet tuomet iš kaimų autobusai važiuodavo klausyti keturių veiksmų „Aidos“ ar „Gulbių ežero“. Nekildavo klausimas, kodėl paprasta melžėja, kolūkietė atvažiuodavo „kultūrintis“ pasipuošusi, pasitempusi. Toks buvo apskritai požiūris į meną. Dabar menininkai persikėlė į televiziją. Kaip ir dabar kalbantis jūsų nuolankus tarnas. Bet tai reiškia, kad televizija jau meniška.

– Meno kūrinio ypatumas – teikti žmogui emocinį, estetinį pasitenkinimą. Ar tuo gali pasigirti lietuviški projektai?

– Jūs, matyt, interpretuojate pasitelkdama LTV požiūrį. Pasakyčiau taip: laikai kinta, viskas keičiasi, žmonės žiūri kitų šalių televizijas, mato šou renginius, o televizija dabar išsilaiko iš šou. Kartais paskaitau internautų nuomones – kaip nusibodo šokiai, dainos, o tada galvoju – gal laidotuvių reikėtų, penkių valandų transliacijos nuo atsisveikinimo prie karsto? Gal tikrai dalis geriau pasijustų? Visgi Lietuvai dabar reikia pereiti viską – mes labai norime būti panašūs į europiečius, bet reikia nugyventi ne dvidešimt, bet penkiasdešimt metų, o tada galėsime pasakyti: eikit jūs po velnių, mums patinka, kad turime Čiurlionį, kad esame akademikai, kad turime daugybę iškilių menininkų, kuriuos vertino. Tačiau kol kas – kitoks laikas. Palikime jį, nesmerkime, nes šiuo laiku ir patys gyvename.

– Kuriuos TV projektus, laidas vis dėlto pavadintumėte meniškomis?

– Būsiu nekuklus – „Šok su manimi“, pradedant nuo „Lietuvos šokių dešimtuko“. Šneku nuoširdžiai – „Šok su manimi“ yra geresnis projektas, nes drąsesnis, aktyvesnis, čia daugiau ieškojimo. „Lietuvos šokių dešimtuke“ buvo daugiau sportinių šokių varžybų klano, nenuklysdavome į šoną vertindami, nors, keista, pirmininkas buvo baleto žmogus. Komerciniame kanale daugiau laisvės.

Labai gerbiu Lietuvos televiziją, bet iš teigiamybių teigimo sindromo truputį ji pradeda į socialistinį kanalą panėšėti. LTV pati sau melavo – didžiausia klaida buvo nutraukti šokių projektą, juk būtent ji atrado jį, ir tai dabar galėtų būti didžiausias pagalbininkas dėl finansų ir t. t.

O „Šok su manimi“ aš vadinu šokių estrados teatru. Čia dainininkai, verslininkai, politikai, šokėjai, artistai kuria tokius nuostabius dalykus. Vien matant dalyvių pavardes galima sakyti, kad šis šokių teatras labai meniškas. Jokie kiti šokių projektai nepanašūs į šį.

– Ką žiūrėdamas per televiziją jaučiate malonumą?

– Turiu grįžti prie LTV – ji vis dėlto sugeba pasiūlyti šį tą žiūrovui, o komerciniai kanalai pavaldūs reklamai. Nemanau, kad komerciniai kanalai galėtų numoti ranka ir sukurti ką nors panašaus kaip „Mezzo“. Labai dažnai klausau Lietuvos radijo „Klasikos“ programos – man tai tokia didelė palaima ir mano dieną suformuoja visai kitaip. Apskritai lietuviškos televizijos ne tokios blogos, kaip manoma, o jei nerandi, ko nori, lietuviškuose kanaluose, įsijungi „Mezzo“, „Animal Planet“, tai – integracija į pasaulį.

– Ar šiandien lietuviškai televizijai apskritai reikia meno, kultūrinių projektų?

– Juk galime žiūrėti specialius pasaulinius kanalus – nuo „History“, „Mezzo“ iki kanalų apie gyvūnus, gamtą. Lietuvoje kurti tai prabangos neturime – esame tik maža „knopkė“ pasaulio žemėlapyje. Buvo Lietuvoje kultūros kanalas LTV2, bet dabar užsmaugtas. Kiti kanalai stengiasi apimti viską, jiems būtina, kad skambėtų įvairiausios temos, todėl meno juose taip pat reikia. Ir lietuviškose televizijose viskas vyks taip, kaip vyko ir vyksta viso pasaulio televizijose, ir ne kitaip: bus geresnė ekonominė padėtis, bus daugiau meno, geresnio, gilesnio.

– Ar per lietuviškus kanalus žiūrėtumėte laidas ne apie lietuvių meną, o, pavyzdžiui, apie islamo muziką ir šokius?

– Alpčiau, kaip žiūrėčiau. Nustebinsiu jus – aš dievinu arabų kalbą. Jei metų būtų mažiau, išmokčiau ją, nes ji nuostabi. O arabų šokiai kokie gražūs. O indų šokiai, indų filmai – jie griauna mane, užaugau su jais, tai nuostabiausia kino kultūra! Gal suomių kultūrinių projektų nežiūrėčiau, nes esu emocionalesnis žmogus, manyje daug spalvų.

– Jus sudomintų galimybė vesti projektą apie mums neįprastą meną – pavyzdžiui, vykti filmuoti šokančių aborigenų, mušančių lazdomis į kelmą?

– Labai norėčiau. Manau, Lietuvoje meno kanalas turėtų būti labai ekscentriškas, su žmogumi, kuris erzina. Pats nežiūriu laidų, kur sėdi labai padorus vedėjas. Akademinių veidų prisižiūrėjau per 40 metų. Pasakysiu pavyzdį – gavau gerą išsilavinimą Sankt Peterburgo konservatorijoje ir dabar staiga išgirstu, kad genijus Hectoras Berliozas numirė apimtas baisios nevilties, nužudytas kritikų, kuriems jis vis stengėsi įtikti, vis rašė, kūrė. Jo kūriniai tapo pasauline klasika, o kur ta visa „biezdarių“ armija? Manau, laidą apie H.Berliozą taip „pavaryčiau“ ir pasakyčiau: „Jūs, šiukšlės, nesukūrėte nė vienos gaidos, nė vieno choreografinio žingsnio, o žlugdėte tai darančius.“ Ir jau laida išeitų visai kitokia.

– Nemėginote tokios idėjos įpiršti televizijai?

– Komercinės televizijos nemėgsta diktuojančių. O LTV, kuri daugelį metų mano meną reklamuodavo, dabar apskritai nepriima jokios informacijos. Kultūrinės laidos rodo žmones, kurie gal tik Pagėgių apylinkėse pažįstami, bet yra „patogūs“, neišsišokantys.