Virstant vilkikui Andrius Spiridonovas iš visų jėgų įsikibo į vairą. Nepajuto, kaip nuo jo atsiplėšė, išlėkė pro priekinį stiklą ant uolienų. Po akimirkos pasigirdo aižėjančio metalo cypimas. 40 tonų svorio vilkikas slydo žeme, o vyrukui šmėkštelėjo mintis: „Kad tik greičiau prarasčiau sąmonę ir nematyčiau, kaip mane sutraiško...“

Suvokė savo identitetą

„Neturėjau nė menkiausios galimybės likti gyvas. Pasirodo, nesu savo gyvenimo savininkas. Mes nepasirenkame, kur gimsime, kada, kokia bus mūsų akių spalva, bet gyvenimas – nuostabi dovana. Kiekvienas esame šiame pasaulyje ne be reikalo, o kokia mano misija? Gyvenu ir aiškinuosi, – JAV patirtą avariją, kuri pakeitė požiūrį į gyvenimą, Andrius pamena kaip šiandien. – Važiavau uždirbti keliasdešimties tūkstančių dolerių, o grįžau su keliais šimtais. Tačiau gyvas ir labai laimingas.“

Prieš kelias dienas Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA) gavęs vadybos ir verslo administravimo diplomą 29 metų kaunietis dėkingas jį sužavėjusiai JAV už didelę gyvenimo pamoką.

Pažeidęs bevizį režimą ir sugrąžintas į Lietuvą A.Spiridonovas po penkerių metų bandys dar kartą, jau penktą, grįžti į JAV. Ne visam laikui – tik aplankyti draugus, pakeliauti.

„Toje šalyje suvokiau savo identitetą. Kaip sako mano senelis, miško paukštis skrenda atgal į mišką, – neslepia kelionių vadovu dirbantis, o už Atlanto ilgai maistą vežiojęs ir pusantrų metų vilkiko vairuotojo duoną krimtęs nuoširdus vyras. –  Nesu patriotas iki kaulų smegenų. Bet, nepaisant daugelio pliusų JAV, esu labai laimingas Lietuvoje – čia neįvertiname to, ką turime. O tikėjimas yra kaip stuburas – jo nematome, bet be jo esame niekas.“

Apvogė ginkluoti juodaodžiai

Pirmą kartą į JAV tuomet antrojo kurso LKKA studentas A.Spiridonovas pagal specialią programą  išvyko 2003 m. 20 metų vaikinas su dviem draugais keturių mėnesių JAV vizą prasitęsė pusmečiui, po to – dar pusmečiui.

„Iškart suvokėme, kad nespėsime uždirbti tiek, kad galėtume atiduoti skolą už kelionę“, – iš pradžių Solt Leik Sityje dirbęs jaunas vyras netrukus su draugu išvažiavo į Čikagą.

Jau pirmą mėnesį gavo vieną didžiausių adrenalino dozių. Tą sekmadienio popietę jis su draugu ilsėjosi nuomojamame kambaryje Čikagos Market Parko rajone, kur gyveno daug įtartinos reputacijos juodaodžių.

„Švietė saulė, pirmame seno trijų aukštų namo vestibiulyje buvo keli žmonės. Rūšiavome iš skalbyklės išimtus drabužius, – pasakoja Andrius. – Buto nebuvome užsirakinę. Už maisto vežiojimą turėjau sutaupęs 600, draugas – 500 dolerių.“

Lietuviai nė nepastebėjo, kaip įsliūkino du juodaodžiai.

„Gulk ant žemės!“ – išgirdo Andrius ir išvydo gobtuvus užsimaukšlinusius juodaodžius, kurie įrėmė jiems pistoletus.

Akimirką norėję susigrumti vyrukai vis dėlto nerizikavo ir plyštančia širdimi atsisveikino su pinigais.

„Vienas jų norėjo dar pasikeisti savo senus į mano naujus sportinius batelius, – bet A.Spiridonovas blefavo, kad serga kojų grybeliu. – Plėšikas nerizikavo ir greitai apžiūrėję kambarius abu pabėgo kiemais.“

15 minučių iki gimtadienio

„Amerika – visų šalis, – kartoja dėdės posakį A.Spiridonovas ir neslėpia, kad ten sutiko įvairiausių tautybių žmonių. – Prie vieno stalo gali sėdėti juodas, rudas, žalias, mėlynas, aklas, vienakojis. Ir visi bendraus, turės vienodas teises. Policininkas sustabdys, o tu angliškai nemokėdamas turi lygiai tokias pačias teises kaip ir visi. Tai – šalis žmonėms, nors ir turi keistumų.“

Andrius puikiai pamena, kai vasario 14 dieną 23.45 val., likus vos 15 minučių iki 21-ojo gimtadienio, buvo sulaikytas geriantis alų.

„Nuvežė surakintą į areštinę, paskyrė du jaunus advokatus, kurie ramino, kad gausiu metus lygtinai. Tai, kad sulaikant tebuvo likę 15 minučių iki amžiaus, kai galima vartoti alkoholį, nepadėjo“, – pamena Andrius.

Jį išgelbėjo tai, kad yra gimęs Lietuvoje. Kai pasakė, kad jau 8 valandos, kai jam sukako 21-i ir jį jau sveikino mama, susižvalgę advokatai nulėkė pas teisėją ir grįžo laimingi: Andrius – nekaltas!

Nuo minus 20 iki plius 20

Norint išlaikyti lengvojo automobilio vairavimo egzaminą užtenka 30 minučių ir 15 dolerių. Vilkiko vairuotojams keliami itin dideli reikalavimai.

23 metų A.Spiridonovas išlaikė keturis teorinius, du praktinius egzaminus, sumokėjo daugiau nei 3 000 dolerių (dabar kai kuriose JAV valstijose tai kainuoja dvigubai daugiau) ir netrukus jau vairavo „Volvo“ vilkiką.

„Smarkiai padidėjo atlyginimas. JAV legaliai gyvenantys vilkikų vairuotojai uždirba ir  4 000 dolerių, – tiesa, A.Spiridonovas nesureikšmina pinigų. Dirbdamas jis pamatė 45 valstijas ir fantastišką gamtą. – Didžiausias greičio apribojimas Ilinojaus, Kalifornijos valstijose – 55 mylios per valandą, tačiau kai kur galima važiuoti 75 mylių greičiu. Įsivaizduok, Nevada, platybės – ir tuščias tiesus 700 kilometrų kelias.“

Važiuojant iš Rytų į Vakarus galima vytis nenusileidžiančią saulę. Šiaurinėje dalyje – minus 20 laipsnių. Atvykus į Majamį – plius 20, šilti drabužiai keičiami šortais.

Matė satanistų fermą

JAV vilkikų vairuotojų yra labai įvairių. „Volvo“ vilkikus dažniausiai vairuoja lietuviai, lenkai, rusai ar kitos Europos šalies gyventojai.

Amerikiečiai dažniausiai renkasi „Peterbilt“ vilkikus. Jų vairuotojai – kaubojiškais drabužiais, tatuiruoti nuo galvos iki kojų, su grandinėmis, kryžiais. 2 psl. >>