Žalio turisto užrašai: Tailandas – tūkstančio šypsenų šalis

Ne visai žali patarimai

Prisipažinsiu, iš pradžių turistinės kuprinės man kėlė nerimą. Kam nešiotis mantą ant savęs, kai galima ją patikėti lagaminui ant ratukų? Tik kelionėje supratau, kad pėdinant žvyrkeliu keletą kilometrų ratukai tampa beverčiai.

Puikiai žinojau, kad tokiose kelionėse nepakeičiami natūralaus pluošto drabužiai, bet kažkodėl prisikroviau sintetikos... Įpusėjus kelionei teko daryti rimtą reviziją ir dalį drabužių palikti viešbutyje. Vietoj jų Bankoko turguje už keletą tailandietiškų batų įsigijau vietinio kolorito drabužėlių, kurie padėjo greičiau įsijausti į spalvingą Pietryčių Azijos gyvenimo ritmą.

Bijodama svetimų kraštų ligų vaistinėlę vežiausi didelę. Prisipirkau smektų, neocitramonų, ibumetinų, angliukų, zyrtekų ir kt. Ir kaipgi aš klydau… Po tailandietiško masažo surakintą nugarėlę mano kantrusis sutuoktinis gydėsi kratančio motociklo terapija, o dukra, visą naktį traukinyje lupinėjusi ožius, maukė homeopatinę Folio žirniukų mikstūrą. Vėliau prireikė termometro, dezinfekuojančio skysčio (jaunėlė gavo skausmingą "tatuiruotę" nuo karšto motociklo išmetamųjų dujų vamzdžio), lašiukų nuo užgulusios ausies skausmo, ašarėlių akims, kad išstumtų kelyje įkritusį svetimkūnį...

Supratau viena: kad ir kokio dydžio būtų mano kelioninė vaistinėlė, vaistų nuo visų pasaulio ligų vis tiek neįsidėsiu. Todėl po Tailando nusprendžiau gydytis optimizmu ir nuoširdžiu tikėjimu, kad viskas bus gerai!

Penkių skonių pietūs

Kai nusileidome didžiausioje Tailando saloje – Pukete, mažumėlę lašnojo. Natūralu: juk savo kelionei pasirinkome lietuvišką vasarą, o Tailande – vadinamąjį lietaus sezoną. Beje, vietinės musoninės liūtys, kai trumpai, bet labai stipriai lyja, nėmaž neprimena lietuviško depresyvaus lietaus. Tailande jis linksmas ir netikėtas. Tokiam užklupus atrodydavo, kad besišypsantis Buda su dideliu laistytuvu iš dangaus vis prausia žmones, kad su pakelės dulkėmis nuo jų nubėgtų visas žemiškasis purvas – pyktis, nuoskaudos, pavydas, kerštas...

Pažintį su sala pradedame nuo vietinio žuvies turgelio, įsikūrusio Andamanų jūros, skalaujančios vakarinius Tailando krantus, pakrantėje. Jame už kelis šimtus batų perkame porą Lietuvos prekybcentriuose nematytų žuvų, kurias nunešę į kitapus gatvės esantį žuvies restoranėlį po kiek laiko gauname jau iškeptas.

Tajų maistas be galo skanus. Jis atitinka penkis skonius – saldų, aštrų, rūgštų, kartų ir sūrų. Tad visai nenustembame aštrioje kario sriuboje radę ir ananasų, o garnyre prie žuvies – keptų bananų. Deserto neužsisakome. Vienbalsiai nusprendžiame, kad jį atstos vietiniai vaisiai. Rambutanai, longanai, garcinijos, gumenių vaisiai, kalnų obuoliai, mangai, drakono vaisiai, durianai – akys raibsta nuo jų gausumo. Renkamės pačius egzotiškiausius. Na, žinoma, durianus. Ir labai nustembame, kai prie mūsų viešbutuko registratūros išvystame nedviprasmišką ženklą su perbrauktu durianu – suprask, brol, jokių degustacijų…

Dilema: skaudu matyti palaužtų titanų vaizdą. O jei turistai nesilankytų tokiose dramblių ir beždžionių stovyklose, gal jos išnyktų? Rasos Rožinskienės nuotr.

Tenka pradaryti nedidelę šių vaisių pakuotę tiesiog tarpuslenksty. Nosį užspaudžia neplautų vyriškų kojinių tvaikas. Bet juk pinigas mokėtas... – dar bando gelbėti vaisius taupusis mano vyras. Užsikimšęs nosį jis greitai kramto ir bando nuryti gabalėlį duriano taip, kad jautrūs uoslės receptoriai nespėtų pagauti specifinio jo kvapo. Viskas veltui. Durianų puota baigiasi dorai nė neprasidėjusi. Metame juos į šiukšlyną.

Tailandietiško eismo ypatumai

Keliamės anksti. Kol vyrai nupėdins iki artimiausio motorolerių nuomos punkto, mes, merginos, dar spėsime numigti grožio miegelio. Šios dienos gastrolių tikslas – Puketo (70 km ilgio ir 21 km pločio salos) salos apžvalga ir vizitas pas Didįjį Budą.

Vos išsimušus miestan į akis krenta elektros laidų raizgalynės. Tarsi Amazonės džiunglių lianos jos kybo mums virš galvų. Jei užsižiopsosi – taip ir brūkštelėsi pakaušiu į tokias elektrines užuolaidas. Lekiant Puketo gatvėmis (beje, eismas čia vyksta kairiąja kelio puse, nepaisant žalias ir raudonas sekundes skaičiuojančių šviesoforų) stebina motorolerių gausa. Ir įvairovė. Toks jausmas, kad vienokį ar kitokį dviratį su varikliuku čia turi kiekvienas, vos išlindęs iš sauskelnių.

Prisižiūrime minėtų transporto priemonių pačių įvairiausių – nuo savadarbių, vos plerpiančių gatve su originaliomis priekabomis iki naujų, galingų. Vis dėlto labiausiai stebina nacionaliniai važiavimo ypatumai. Žiū – turbūt mokinukas ant motociklo balno veža tris uniformuotas moksladrauges. Jam pro šalį švilpia jauna mamytė – viena ranka vairuoja spalvingą motorolerį (šalmas, apranga – stilingi, priderinti prie transporto priemonės), kita prilaiko stovinčią, į vairą atsirėmusią dukrelę, o prie ausies dar telefonas prilipdytas – verslo reikalai nelaukia.

Tik įkypos akys, tamsūs plaukai ir mažos kiek priplotos nosytės išdavė jas esant tajas. Taip, šiuolaikinės Puketo moterys baltos kaip lietuvaitės, pavasario pradžioje išlindusios iš ilgarankovių drabužių.

Kad jūs žinotumėte, kiek daiktų daiktelių vietiniai sugeba vežtis vienu ir tuo pačiu motoroleriu! Po pažastimis – lagaminai, ant pečių – krepšiai, rankose – pirkiniai… Kartais per meistriškai sumontuotas daiktų konstrukcijas nelabai ir matyti, ar stebuklingasis motoroleris važiuoja pats, ar kažin kas jį vis dėlto vairuoja.

Stabdžiai sucypia... Vos spėju sužiūrėti, kur čia šuo pakastas. Ogi pasirodo – tikrai šuo! Daug šunų! Jų pilna visame Tailande, ne tik Puketo gatvėse – laukinių, purvinų, išleipusių nuo karščio. Guli tiesiog vidury kelio ir, rodos, laukia, kol kas juos partrenks.

Motoroleriais pas Didįjį Budą

Lekiame pietvakarių pakrante. Išmanioji navigacija, nustatyta Didžiojo Budos link, suteikia saugumo. Be jos Pukete būtų striuka: tektų prisiminti geografijos pamokas, žemėlapių studijas...

O štai kaip gimsta kelioninės pravardės. Jaunėlę Dorotėją, kurios dešinės rankos jau nebeįsivaizduojame be "Google Maps" telefone, praminame Navigacija. Vyras užsitarnauja Kojelės pravardę vien todėl, kad šimtąjį kartą, vos pradėjęs važiuoti motoroleriu, neužlenkia į vietą atraminės kojelės... Vyresnėlė Beatričė, man atsisakius vairuoti motorolerį, drąsiai sėdasi prie vairo ir tampa smagaus anekdoto apie lėčiausią raudoną šalmą visame Pukete heroje. Man prilimpa Postuko vardas, nes visus kelionės įspūdžius vakare fiksuoju savo feisbuko dienoraštyje. Taip gydau savo baimes, kurios išrašytos, pasidalytos su Lietuvoje likusiais draugais nebeatrodo tokios baisios.

Pagaliau... Posūkis į kalną, nuo kurio į žmonių skruzdėlyną žvelgia patsai Didysis Buda – 45 m aukščio, 135 t svorio baltojo Birmos marmuro monumentas. Pakilę į Nakerd Hill viršūnę atsiduriame po milžiniškomis lotoso poza sukryžiuotomis Jo Didenybės kojomis. Maži niekingi kirminėliai, bandantys nufotografuoti salos panoramą 360 laipsnių kampu. Bet fotoobjektyvu pagaunantys tik suįžūlėjusias beždžiones, nuolat tykančias kažką nugvelbti iš Budos didybės apžavėtų turistų.

Iš viršaus kaip ant delno matyti Puketas, baltasmėliai Kata, Karon paplūdimiai, Chalong įlanka, Ravajaus pakrantė. Budos įkvėptą rimtį trikdo tik melodingai vėjyje skimbčiojantys šventyklos varpeliai ir apelsinų spalvos vėliavų plazdesys, atitariantis iškilmingam vienuolių giedojimui...

Tailande vyrauja seniausia budizmo atšaka – Theravada (išvertus iš sanskrito – senolių mokymas). Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, gavęs Budos ( liet. atbudęs, praregėjęs) vardą. Tai istorinis indų princas, savo valia išsižadėjęs karališkosios prabangos ir savo pavyzdžiu propagavęs žmogaus tobulėjimą per besikartojančius atgimimus iki galutinio nušvitimo.

Tūkstančio šypsenų šalis

Keliaudama po Puketą mintyse ėmiau sukti vos ne Vedų filosofijos vertą filmuką apie savo baubus, kuriuos turiu prisijaukinti. O jeigu šypsena? Mat vietinių turizmo agentūrų reklamos visiems svečiams Tailandą pristato kaip tūkstančio šypsenų šalį.

Ir iš tikrųjų čia visi šypsosi. O žvilgsniams susidūrus nenudelbia akių į šalį. Balti dantys tik žybsi saulės nurudintuose veiduose. Čia mažumėlę esu neteisi, nes moterys, kurios rūpinasi savo grožiu, Tailande anaiptol nėra rudos. Teko girdėti, kad tamsus įdegis šioje šalyje prilygsta prasčiokiškumui ir asocijuojasi su emigrantais iš kaimyninio Mianmaro, dirbančiais mažiausiai apmokamą darbą visame Tailande.

Ypatumai: vietinių motorolerių eismas labai neįprastas saugumą mėgstančiam Europos turistui. Rasos Rožinskienės nuotr.

Kai keltu kėlėmės į antrą pagal dydį Tailando salą Samujį, matėme tokių cacalelių po skėtukais, išbalusių tarsi kiniško porceliano lėlytės. Tik įkypos akys, tamsūs plaukai ir mažos kiek priplotos nosytės išdavė jas esant tajas. Taip, šiuolaikinės Puketo moterys baltos kaip lietuvaitės, pavasario pradžioje išlindusios iš ilgarankovių drabužių. Tai ne mes, po kelių dienų Pukete atrodantys kaip tikri K.Donelaičio "Metų" būrai, – vietomis jau ir vandeningomis pūslelėmis pasipuošę, tarsi driežai odą keičiantys...

Didysis Buda atlaidžiai šypsosi iš mano pamąstymų ir žvilgsniu laimina į milžiniško dydžio budistų skruzdėlyną ropojančius turistus.

Viena tiesa, daug vardų

Kol slapčiomis stebiu giedančius vienuolius (oho, kokie jie tatuiruoti), mano dukterys įsigudrina gauti pas vieną iš jų palaiminimą ir stilingą suvenyrą – iš įvairiaspalvių siūlelių suvytą juostelę.

Grįžusią Lietuvon ir nulėkusią į seserų benediktinių vienuolyną padėkoti Dievui už nuostabią kelionę, bažnytinio smilkalo dūmas kaipmat nukelia ant Didžiojo Budos kalno... Į tas šventyklas, kurių prieigose, marmurinėse amforose, smilksta dievobaimingų lankytojų sunešti norai ir prašymai.

Keista. Krikščioniškos miros kvape laiminga užuodžiu dvi religijas: suklupusi prie Nukryžiuotojo regiu pagarbiai nulenktas dukrų galvas, laukiančias budistų vienuolio palaiminimo. Mintyse ir vėl cituoju rašytoją L.Gounelle: "Tiesa viena, bet daug vardų, kuriais ją vadina išminčiai."

Mano naminis altorėlis su maldos relikvijomis, padarytas iš medinio gėlių stovelio, labai kuklus. Bet ir jis primena prie tajų namų, parduotuvių, kavinių, biurų matytus spalvingus dvasių namelius. Mažesnius. Didesnius. Ant laibų kojelių, tarsi paukščiukų lesyklėles. O gal sielų?.. Pagal vietinius papročius jose gyvena tajų namus saugančios protėvių dvasios. Jei su jomis palaikysi draugiškus santykius – kas dieną aukosi maistą, gėrimus, maldą – tavo namus ir verslą lankys sėkmė, o šeimą – santarvė ir ramybė.

Kaip scena iš Biblijos

Šalia paplūdimio, atviroje lauko šventykloje su dideliu altoriumi, regime mūsų akiai neįprastas aukas: arbūzo puselę, fantos buteliukus – būtinai pradarytus, su gerti paruoštais šiaudeliais. Žiū – ant plieninio žirgo atbirbia įspūdingo stoto tajų mergina, sprendžiant iš aprangos – netrukus ieškosianti turtingų klientų savo "verslui".

Nusiavusi aukštakulnius ji suklumpa tiesiai priešais lauko šventyklos altorių. Meldžiasi gal 10 minučių. Tada strykteli į savo ekstravagantiškus stiklapadžius ir nurūksta. Tik motociklo dūmai, sumišę su jos degintais sandalmedžio kvapais, išduoda, kad ką tik regėjome scenelę iš Biblijos apie puolusią moterį. O gal vis dėlto… tikinčią moterį, kuri savo ilgais plaukais šluostė Jėzui kojas!

Populiari pramoga nesužavi

Palikę Didįjį Budą lekiame motociklais tolyn, kol akį patraukia aptriušusi "Safari tour" iškaba. Trys suaugę drambliai vilioja bambukiniais sostais, išklotais vietinio audimo ryškiaspalviais kilimais.

Pusvalandžio trukmės pasivaikščiojimas džiunglėmis ant dramblio Dominyko nugaros – populiari pramoga tarp Puketo turistų. Esu sėdėjusi ant kupranugario, arklio, asilo nugaros, čiuožusi elnių, šunų traukiamose rogėse, bet nežinau, kas labiau – galingas dramblio patelės stotas ar ją laikanti trumpa grandinė, neleidžianti žengti nė vieno savarankiško žingsnio laisvės link, sujudina kažką viduje... Gal palaužto titano vaizdas? Mūsų pasaulis, jei nepajosime drambliais, tikrai nesugrius.

Trys viename: Koh Tao sala – tai tarsi šventoji salų trejybė Siamo įlankoje, sujungta nuostabiais balto smėlio paplūdimiais. Rasos Rožinskienės nuotr.

"Nuo 1994-ųjų metų Tailando dramblių teises gina Bankoke įkurtas Azijos dramblių globos ir paramos fondas", – palaimingai atsidūsta mūsų jaunėlė, jau spėjusi nubraukti ašarą ir paguglinti. Tad perkame didoką lėkštę pajuodusių bananų, kurie akimirksniu dingsta kiaurymėse po straubliais.

Dar viena lėkštė skanėstų skirta beždžionėms. Grandinės tokios trumpos, kad mesdamas obuolio skiltelę turi pataikyti tiksliai į rankas – antraip tik suerzinsi vargšelę! "Neduokite valgyti iš rankų. Įkąs!" – girdime griežtą prižiūrėtojos balsą. Tačiau mano paaugliukei, savanoriaujančiai gyvūnų prieglaudose, tokie įspėjimai nė motais.

Prižiūrėtoja mus nuveda šiek tiek nuošaliau pas keturių mėnesių beždžioniuką Džonį ir jo sesutę Hani. Mažylių veidukuose dar nėra abejingumo aplinkai, tokio ryškaus jau gyvenimo nelaisvėje atbukintų beždžionių snukučiuose. Savo kibiais pirštukais Džonis tuoj išlupa man dirbtinio perlo auskarą, pasimatuoja akinius. Hani rodo dygstantį savo dantuką... Visai kaip vaikas. Jei tik mokėtų kalbėti, turbūt paprotintų, kad senąjį reikia padėti po pagalve, kad pelytė atneštų pinigėlį! Siunčiame mažyliams meilės bangą ir paliekame juos atidirbinėti savo karmos... Turime grįžti namo, pailsėti, nes vakare mūsų laukia garsusis transvestitų šou Patajoje. Kaip vėliau pasirodys, gana rimtas išbandymas mūsų pačių karmoms...