Ž. Kropaitė: ne iš karto supratau, kad BBC pasakiau „ne“

„Išnaudojau visas galimybes, daug kur pabuvau, o vis tiek atsidūriau ten, kur norėjosi“, – sako Ž. Kropaitė, dirbanti tiek radijuje, tiek televizijoje ir neseniai itin išgarsėjusi dėl savo juoko laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Žurnalistė prisipažįsta, kad po šio epizodo bei dar vieno panašaus atvejo radijuje įsigijo naują baimę – kad nepradėtų be reikalo eteryje juoktis.

Interviu Ž. Kropaitė taip pat atskleidė, kad jos žurnalistinės svajonės susijusios su BBC, ir pasidalijo kuriozu, kai šiam britų transliuotojui pasakė „ne“ ir net ne iš karto tą suprato.    

– Dauguma tų, kurie žiūri laidą „Labas rytas, Lietuva“, galvoja, kad ateini, paskaitai spaudos apžvalgą ir išeini. Kaip Tavo darbo diena atrodo iš tiesų?

– Keliesi 3.40 val. – juk tuos laikraščius prieš eterį dar reikia perskaityti. Atvyksti 4 val., atsirinkinėji tekstus, išgeri kavos, eini persirengti, grimuotis, tada pasikirčiuoji problematiškesnius žodžius, o 5.45 val. eini fotografuoti tekstų telefonu arba kabinti antrų laikraščių kopijų, kad operatorius juos galėtų parodyti žiūrovams. Prieš pat 6 val. segiesi mikrofoną. Pagrindinis mano darbas yra radijuje, tad, padirbusi televizijos ekrane, dar einu ten. Kartais bandau pasidėlioti, kad tomis dienomis, kai dirbu televizijoje, nereikėtų į radiją, bet ne visada pavyksta. Aną dieną „Labas rytas, Lietuva“ baigėsi 9 val. ir tada dar turėjau prodiusuoti dvi radijo informacines laidas. Viena – 13 val., kita – 17 val., tai ir neišeini iš darbo, kol jos nesibaigia. Taip ir praleidi čia 14 valandų.

Neatsisakyk galimybių, kai jų pasitaiko, ir vis daryk ką nors, ko niekada nedarei. Tik taip ir stumsiesi į priekį.

– Prieš ketverius metus gavai „Auksinės bitės“ apdovanojimą kaip geriausia radijo žurnalistė, ir tada, kai Tavęs klausė, kodėl pasirinkai radiją, galėjai tvirtai atsakyti, kodėl ne televiziją. O kaip yra dabar, kai atsiradai tame televizoriaus ekrane?

– Dabar iš tiesų šiek tiek viskas pasikeitė. Ilgą laiką net nebuvo minčių veržtis ir kažką dėl to daryti. Atrodė, kad būdami televizijoje žmonės visų pirma labai lengvai susireikšmina, antra – televizija išryškina visus tavo kompleksus. Taip pat iš kolegų, kurie dirba ir ten, ir ten, buvau girdėjusi, kad televizijoje negali susikoncentruoti į turinį, nes turi galvoti, kuria puse pasisukti ir kaip gražiau atrodyti. Bet kai kažkiek prie jos prisiliečiau, supratau, kad televizija man pradėjo labai patikti ir kompleksus ji padeda įveikti.

Tačiau liūdnasis faktorius tas, kad kai kurie artimieji mano darbą televizijos eteryje ėmė matyti kaip vienintelį. „Tai kada dirbsi?“ – klausia dėdės ir tetos. O aš klausiu: „Kaip tai kada?“ Aš juk dirbu kasdien. Mat jiems kaip darbas ėmė „užsiskaityti“ vien televizija. Juokinga, kad pasaulyje palengva kalbama apie abiejų nykimą, o Lietuvoje televizija vis dar labai matoma, galingesnė. Nesakau, kad radijas nėra girdimas, bet auditorijos sąmonėje darbas televizijoje reikšmingesnis negu radijuje.

– Nesijauti išduodanti radiją?

– Ne, juk daugiausiai jame tebedirbu. Natūralu – jei dirbi žiniasklaidoje, ateina laikas, kai nori išbandyti ir kitas jos formas. Negali visą gyvenimą daryti to paties. Nors, kita vertus, tai gal ir gali – LRT unikalumas ir nuostabumas ir yra tas, kad žmonės dažnai išeina „pabandyti kažko kito“, bet dar dažniau sugrįžta.

– Sakei, kad televizija padeda kovoti su kompleksais. Kokių jų dar turi dirbdama čia aštuonerius metus?

– Tai nebūtinai susiję su darbiniais kompleksais, o, pavyzdžiui, su galvojimu, kad gal vis dėlto tavo dantys kreivi arba tu labai susikūprini. Visi sako, kad televizija viską tik dar labiau išryškina, išplatina ir akcentuoja. Bet tada sulauki pagyrimų arba gerbėjų laiškų ir pasitikėjimo ne mažėja, o daugėja.

Kurį laiką kompleksavau dėl to, kad baigiau anglų filologijos bakalaurą. Pasitaikė kolegų, kurie į žurnalistiką stojo drauge su manimi, o pamatę mane radijuje, pobjauriai pasiteiraudavo: „O tu ką čia veiki?“. Tada, pamenu, labai gražiai užstojo vadovas, kuris jiems atkirto: „Kad jums būtų taip sekęsi, kaip sekasi Živilei“. Taip kompleksas po truputį dingo, o tie kolegos dabar nuolankiai kviečiasi į montažines, kad padėčiau iššifruoti kitakalbius pašnekovus. Berlyno Humboldtų universitete baigiau su žiniasklaida susijusį magistrą, o galiausiai pamačiau, kad studijos labiausiai reikalingos tam, kad žinotum, kur kokios informacijos efektyviausia ieškoti.