Vyriausias Lietuvos skraidytojas vairuoti nemoka

Kazimierui Mikalauskui – vyriausiam Lietuvoje skraidyklėmis dangų vis dar raižančiam žmogui – 71 metai. Puikiai ten besijaučiantis, kitame gyvenime kregždute atgimti norintis Lietuvos Ikaru vadinamas vyras išbandė dešimtis skraidyklių, tačiau jis nemoka vairuoti ir niekada neturėjo automobilio.

Vietoj pietų – žiūrėti į dangų

Neaukštas, žilagalvis, beveik trigubai už skraidyklę lengvesnis, 67 kg sveriantis K.Mikalauskas labai kuklus.

Jis nesigyrė, kad už nuopelnus Lietuvos aviacijai 2002 m. prezidento dekretu buvo apdovanotas S.Dariaus ir S.Girėno medaliu, 2009-aisiais gavo Kūno kultūros ir sporto departamento apdovanojimą už rezultatyvią konstruktoriaus veiklą, turinčią įtaką ultralengvųjų skraidymo aparatų pažangai Lietuvoje.

Jis pirmasis mūsų šalyje ant laisvo skrydžio sparno uždėjo varikliuką, patobulino ne vieną skraidyklę.

"Dangus – tai gyvenimo būdas. Tos traukos turbūt mokslas nepaaiškins, – supamas įvairiausių skraidyklių viename iš angarų tyliai kalbėjo Kazimieras. – Nuo mažens bėgdavau nuo pietų stalo, kai išgirsdavau skraidančius lėktuvus."

Pajuokavus, kad gal turi dievų kraujo, nes nori būti danguje, meistras nusijuokė: "Ne, ne. Visi mes žmonės. Visi kenčiame ir verkiame vienodai."

Kūrybingas konstruktorius

Utenos rajone, Kubilių kaime iki ketvirtos, Juknėnuose iki septintos klasės mokęsis, Tauragnuose mokyklą baigęs K.Mikalauskas neturėjo tokių sąlygų popamokinei veiklai kaip miesto vaikai, tačiau visą laiką ką nors drožinėjo ir gamino iš džiovintų vytelių.

Persikėlęs į Kauną baigė tik du tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) kursus, bet nuolat galvojo apie dangų.
"Daug važinėdavau ir tuomet didele naujiena tapusiomis vandens slidėmis", – apie pomėgį sportui pasakojo vyras.

Po Vandenio ženklu gimęs K.Mikalauskas nemoka vairuoti, neturi automobilio – niekada nemokėjo ir nenorėjo išmokti vairuoti, bet puikiai plaukia.

Radijo gamyklos padalinys, kuriame dirbo K.Mikalauskas, gavo kateriuką, o kūrybingas instruktorius įsigudrino iš šuoliui į aukštį gautų keturių karčių ir senos parašiutui skirtos medžiagos sukonstruoti specialų aitvarą. "Už jo besilaikant, pavykdavo su slidėmis pakilti į orą ir paskristi", – prisiminė Kazimieras.

Ore – 1 000 valandų

Po savo 30-mečio K.Mikalauskas pasinėrė į bandymus skristi, šokinėjant nuo ir dabar parasparnių meistrų mėgstamo Netonių šlaito prie Nemuno. Tam Kazimieras naudojo sukonstruotus sparnus, įvairias skraidykles. Tiesa, sena parašiuto medžiaga turėjo prastas aerodinamines savybes, vėliau ją pakeitė palapinėms skirta medžiaga.

"Pirmieji skrydžiai trukdavo nuo kelių iki 20–30 sekundžių", – šypsojosi K.Mikalauskas, ore praleidęs daugiau nei 1 000 valandų. Pastaraisiais metais jis skraido po 100 valandų per sezoną.

"Vėliau išmokome pagauti vadinamąjį antvėjį ir išsilaikydavome ore apie 10 minučių. Viską siuvome, gaminome patys", – vis drąsesnius žingsnius užkriaujant padangę vardijo vyras.

Apie plaukimą dangumi

Dabar Kazimieras turi ne tik savadarbių, bet ir nemažai pirktinių skraidyklių: dabar jos didelės ir patogios, anot jo, kaip autobusai.

Kada paskutinį kartą jis plaukė (tai – K.Mikalausko terminas) dangumi? Vakar. Tai jis gali sakyti beveik kasdien. Tiesa, pripažįsta, kad pastaraisiais metais oro sąlygos, tinkamos į dangų pakilti su skraidykle, tampa vis sunkiau prognozuojamos.

"Emocijos ir kai buvau trisdešimties, ir artėjant 72 metams – tokios pačios – nuostabios. Ir kartu kažkuo vis kitokios, –  ryškiai mėlynomis akimis šypsojosi Kazimieras. – Tik jaunas greičiau galėdavau pasirengti skrydžiui, paruošti skraidyklę. Bet būdamas dabartinio amžiaus daug maloniau jausti oro sroves ir pasijusti tarsi tikru paukščiu."

Nauja aistra – fotografija

Ne, ne. Skraidymas vienam garsiausių Lietuvos skraidyklių meistrui nėra būdas gauti adrenalino. Jausdamas baimę, jaudulį, jis neskrenda, o jei privalo kažkur nuskristi, luktelėja, kol širdis ims plakti ramiau.

"Ore nestresuoju ir neieškau adrenalino, – K.Mikalauskas džiaugiasi, kad smulkūs gedimai, degimai įvykdavo netoli žemės ar dar aerodrome. – Buvo ir rimtesnis įvykis, bet ai... Negaliu pasakoti. Geriau – apie grožį. Prieš kelerius metus nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, tad vėl iš naujo atrandu tas pačias vietas."

Kazimieras iš paukščio skrydžio 70 km spindulių aplink Kauną jau detaliai žinojo visas vietas ir vis mažino skrydžių laiką, tačiau atradus fotografiją vėl viskas tarsi atgimė iš naujo.
"Labai graži mūsų šalis, nors ir visur panaši. Nuostabiausia skristi šiltą dieną, anksti ryte, kai dar rūkas, išlindusios kaminų ir medžių viršūnės. Pažaislis jau išfotografuotas. Ieškau neturistinių vietų. Nykstantys Lietuvos kaimai, užpelkėjusios balos Žuvinte, durpynai", – apie širdin smingančius reginius, kuriuos jis stengiasi įamžinti fotoaparatu, kalbėjo skraidytojas.

Baisiausia – kristi į vandenį

Nelegalių naminukių fabrikėlių jis nemato, nes skristi žemai virš miško negalima: pagal taisykles visą laiką privaloma matyti vietą nusileisti.

Laimė, Kazimierui neteko susidurti su vandeniu – tai bene baisiausias dalykas, nes skraidyklės ratams užkabinus vandenį, po smūgio ji apsiverčia ir tiesiai prieš nosį atsiduria sparno plokštuma, todėl lūžiai garantuoti. Praradęs sąmonę porai minučių – paskęsi. Be to, nelengva greitai išsipainioti iš virvių.

Negalima skraidyti giliai panirus į debesis ar rūką, nes nesunku prarasti orientaciją. "Kartais paraižau debesų viršūnes – labai įdomus jausmas, nors kartą per savo kvailą galvą įlindau į rūką. Oi, tada reikėjo mobilizuotis", – prisiminė K.Mikalauskas.

Greičiui yra lėktuvai

Aukščiausiai į dangų Kazimieras pakilo daugiau nei 2 km, tačiau ten, anot jo, nėra ką veikti – jausmas tarsi sėdėtum vietoje. Tiesa, labai greitai skraidyti jis nemėgsta: 80–100 km/val greičio  jam per akis, nors dabar yra skraidyklių, kurios sugeba pasiekti 150 km/val greitį ir vejasi lėktuvus.

"Bet kam? Nori greičio – sėsk į lėktuvą, – mano K.Mikalauskas. –  Žinoma, tai suteikia galimybę nuvykti į kitas vietas, kaip, pavyzdžiui, viena iš Europos iki Baikalo ežero skraidyklėmis keliavusi ir pas mus nusileidusi grupė."

Po akimirkos K.Mikalauskas pakartojo vieno skraidūno žodžius, kai šis su lėtesne skraidykle grįžo į aerodromą pas jį erzinusius kolegas: "Aš – skraidžiau, o jūs – lėkėte. Svarbiausia danguje praleisti laiką savo malonumui."

Turi proanūkį

Vyriausias Lietuvoje skraidyklių meistras Dievą netiki ir į bažnyčią nevaikšto: "Esu susilaikantis. Nors galbūt kažkokia sunkiai paaiškinama jėga egzistuoja. Kuo daugiau žmonija sužino, tuo daugiau klausimų kyla."

Dvejais metais jaunesnę žmoną Aldoną, kurią kitados sutiko Karmelitų paplūdimyje Nemuno saloje, vyras skraidino nekart, tačiau jai tokio entuziazmo dangus nesukėlė. Tiesa, tinklinį žaidusi, "Audime" dirbusi moteris nekėlė ultimatumo: arba ji, arba vyro mylimas dangus.

"Tik tada, kai gimė dukra, žmona kartais pabardavo, – kaltai šypsojosi K.Mikalauskas. – Prieš kelerius metus jai buvo diagnozuotas vėžys. Laimė, išsigydėme. Gaila, kad dukrai nelengvai susiklostė gyvenimas. Pagimdė šešiolikos. Bet dabar pamažu viskas taisosi. Turiu ne tik du anūkus, bet jau ir proanūkį."

Atgimti kregžde

Ar jis laimingas? Nepaisant artimųjų nelaimių, vis dėlto K.Mikalauskas atsakytų – taip. Išsipildė visos svajonės: "Nesvajodavau apie tai, ko negalėjau pasiekti."

Kartais prasiskverbdavo mintis, kad reikėjo baigti KPI, bet Kazimieras tuoj pat nusiramindavo: "Būčiau popierių žiurkė. O dabar plaukiau pasroviui, širdies keliu, ir dariau tai, ką visada mėgau."

Vasario 8-ąją K.Mikalauskui sukaks 72-eji. Amžius skraidyti – ne riba. Riba – sveikata. Kazimieras su nerimu laukia tos dienos, kai jau negaus licencijos skraidyti. Šyptelėjęs prisipažįsta sau parengęs kelias staigmenas: "Žiemą važinėsiu su paties pagamintomis aerorogėmis, o šiltuoju metu skraidysiu su kolega. Įrengiau vieną skraidyklę taip, kad ją galima valdyti ir iš keleivio vietos. O skristi, kai prižiūri kitas, galintis perimti valdymą, žmogus, įstatymas leidžia."

Mirties Lietuvos Ikaras nebijo. Jis šypsosi, išgirdęs klausimą, ar norėtų atgimti paukščiu.

"Būtų gražu, – tarė K.Mikalauskas. – Tik ne apipešiotu ereliu. Nereikėtų man jo galybės. Būtų gražu atgimti kregžde – ji greita, labai vikri ir turi nuostabius sparnus – gražius, plonus ir aštrius kaip peiliukas."



NAUJAUSI KOMENTARAI

super

super portretas
praeitą vasarą skraidėm su šiuo žmogumi, labai patiko :) sveikatos jam!

vk

vk portretas
Nuostabus žmogus, numeris pirmas - pagal gerumą, man pažįstamų žmonių Kaune. Su pagarba. Vytautas Krisciunas Klaipeda

Irma

Irma portretas
Pone Kazimierai, negali būti jokios diskriminacijos dėl amžiaus. Tai prieštarauja Žmogaus teisių konvencijai. Kas gali uždrausti skraidyti? Galų gale esate visai ne senas, atvirkščiai - jaunatviškas ir patrauklus vyras.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių