Vizitas pas Kalėdų Senelį: 40 eurų už nuotrauką ir dvi paros automobilyje

O ir krūvos sniego buvo kiek pasiilgtos – per parą, kol nukeliavome iš Vilniaus iki Kalėdų Senelio būsto Rovaniemyje, Lietuvoje seniai nematytą tikrą žiemą su speigais ir pusnimis sutikome tik ten, kur prasideda poliarinis ratas.

Atgal į vaikystę

Kelionės planas paprastas – pagaliau paspausti ranką Kalėdų Seneliui bei išsiaiškinti dėl kasmetinių radybų po egle. O ir data pasirinkta neatsitiktinai – Naujieji metai, kai ir nuotaika dar kalėdiška, ir miestai dar spindi nuo dekoracijų gatvėse.

Nukeliauti lėktuvu iki Suomijos Šiaurėje, jau Laplandijos regione esančio Rovaniemio, kur gyvena su dovanomis pro kaminus į namus įsibraunantis raudonanosis, sudėtinga. Į Oulu, kuris yra daugiau nei 200 kilometrų nuo kelionės tikslo, galima nuskristi bent porą kartų persėdant ir sumokant ne mažiau kaip 150 eurų į abi puses. Galima keliauti iki Švedijoje esančio Lulea miesto (apie 250 kilometrų iki Rovaniemio), tačiau bilietai vos 50 eurų pigesni, o persėdimai vargina. Be to, dar reikėtų paskaičiuoti ir automobilio nuomą.

Problema buvo įveikta paprastai – nuspręsta keliauti automobiliu. Į kompaktišką „Renault Scenic“ pridėta visko, ko tik įmanoma. Telpa ir kelionėje pravertęs rusiškas virdulys – samovaras, bet tik dėl to, kad bagažinė dviguba, o konservuoti produktai įgrūdami ir specialioje ertmėje po keleivių kojomis. „Kontrabandininkų automobilis“, – juokauja kolega.

Taip ruoštasi neatsitiktinai, mat maistas Suomijoje brangesnis. Pavyzdžiui, pigiausias sumuštinis su pora griežinėlių kumpio užkandinėje Laplandijoje, kur gyvenimo lygis – žemiausias šalyje, kainuoja 3,5 euro.

Kadangi automobilis kompaktiškas, tai ir degalų sąnaudos negąsdina – vidutinės degalų išlaidos siekė 5,3 litro/100 km. Iš viso nukeliauta 3 423 kilometrai, arba 75 eurai žmogui keliaujant keturiese. Kalbant apie finansus, vienam asmeniui beveik savaitės trukmės kelionė atsiėjo kiek daugiau nei 200 eurų.

Kelininkų žiema neužklumpa netikėtai

Vilniuje prasidėjęs kelionės maršrutas driekėsi pro Baltijos šalis iki Talino, kur mūsų, keturių Kalėdų Senelio fanų, laukė keltas. Tuomet – pirmyn iki pat Suomijos Šiaurės. Iš viso – 1 500 kilometrų, arba para automobilyje į vieną pusę.

Pirmoji kelionės dalis iki Estijos sostinės – vienas malonumas. Automagistralė „Via Baltica“ nušluota bei padengta druska, tad ir Talinas neatrodo toks tolimas – viso labo 7 valandos su ne vienu sustojimu raumenų pramankštinimui ir kavos pertraukėlėms.

Tačiau kuo toliau, tuo smagiau – kai Lietuvoje esame įpratę matyti bent jau pagrindinius kelius padengtus druska ir be menkiausio ledo gabalėlio, Suomijos Šiaurėje apie kelių barstymą turbūt yra tik girdėję. Visą parą dirbančios sniego valymo mašinos kelius tik nuvalo bei specialiai pašiaušia kelio dangą, kad ši sukibtų su padangomis. Tai gana logiškas sprendimas, nes jei žiema trunka pusę metų, tai, kaip sakoma, barstyk nebarstęs. Tiesa, pasirūpinti geromis padangomis prieš kelionę tiesiog būtina.

Greitis Laplandijoje, kaip ir visoje Suomijoje, ribojamas arba iki 80, arba 100 kilometrų per valandą. Tačiau kai didžiojoje, į pietus nuo Laplandijos besidriekiančioje Suomijos dalyje keliai sutvarkyti, valomi ir kuo geriausiai prižiūrimi, Laplandijoje važiuoti 100 km/val. sniegu, po kuriuo – ledas, kiek gąsdina. Ypač kai siaurais keliukais tenka prasilenkinėti su tik vos pristabdančiais medienos prikrautais sunkvežimiais. Tiesa, vėliau prie viso to tiesiog pripranti. Kaip ir prie apledėjusiais šaligatviais judančių dviratininkų – gyvenimas čia nesustoja jokiu oru.

Tokioje kelionėje paruošti reikia ne tik automobilį, bet pasiruošti ir morališkai, nes gamta čia mėgsta papokštauti. Jau keliaujant atgalios – iš Laplandijos į Helsinkį – pustė taip smarkiai, kad vienintelis orientyras buvo priekyje važiuojančių automobilių galiniai žibintai. Tiesa, kitaip nei Estijoje, kur mus pasivijo panašios oro sąlygos, eismas čia taip pustant nė trupučio nesulėtėjo. Nieko keisto, kad nemažai suomių galima sutikti ir autosporte.

A. Šarkūno nuotr.